Eglutę nupuošiant visada pribyra spyglių, grindys trumpam tampa panašios į miško takelį, kuriuo nužengiame į dar vieną metų savaitę. Žaisliukai tvarkingai sudėlioti į dėžutę, o tekstai... Tekstai vis guldomi į vienas šalia kito, kantriai trauki juos skiautė po skiautės – taip ir dėliojasi kultūrinės spalvos.

Bene „gamtiškiausia“ dailės dalimi galėtų būti vadinami peizažai. Įvairiausios spalvos ir tapymo technikos susitinka Kaune. Ten atidaryta paroda „Peizažas tapyboje: nuo A. Žmuidzinavičiaus iki XXI a. dailininkų“.

Apie urbanistinius peizažus jau nebe pirmus metus pasakojantis „Architektūros [pokalbių] fondas“ šiemet kviečia į jau šeštąjį ciklą. Juo siekiama „supažindinti visuomenę su skirtingais architektūros kūrybos metodais, eiga, idėjų įgyvendinimu realybėje, atkreipti dėmesį į patį architektūros kūrimo procesą “. Tad ir ciklo pavadinimas trumpas bei aiškus: „Procesas“.

Kas kartą per didesnes tautines šventes ir minėjimus bandome prisiminti, apčiuopti, aptarti savąją lietuviškąją tapatybę. Šįsyk tam progą suteiks naujas Giedrės Žickytės filmas „Kaip mes žaidėme revoliuciją“. Galbūt bus proga aptarti ribą, kur rimti dalykai tampa žaidimu ir antraip.

Kalėdų Senis maišu į Lietuvos bibliotekas vaikams atitempė apie 17 000 knygų. Prie knygų gausinimo prisidėjo ir Lietuvos prezidentė. Dabar belieka nueiti iki bibliotekos, pasiimti patinkančią namo ir perskaityti.

Pagal Mariaus Ivaškevičiaus pjesę „Išvarymas“ Oskaras Koršunovas pastatė spektaklį. Neseniai „Išvarymas“ pristatytas Lietuvos publikai, ta proga recenziją parašė Jonas Montvila. Tekste irgi kalbama apie tapatybės paieškas ir su tomis paieškomis susijusias grėsmes.

Pūtikas Liudas Mockūnas pasakoja apie save, apie žinių naudą šiame amžiuje, apie šiuolaikinio džiazo padėtį muzikos klubuose. Visa tai telpa į Mindaugo Bundzos interviu su juo.

Žiniasklaida pranešė, kad Trys Karaliai aplankė prozininką Andrių Jakučiūną ir apdovanojo Lietuvos rašytojų sąjungos premija. Jis neseniai išleido kevirtąją savo knygą „Lalagė“, kurią vadina apsakymų vainiku. Būtent šis kūrinys ir suteikė progą paskelbti rašytoją laureatu.

Savo geriausiuosius apdovanojo ir operos ir baleto srities žinovai. Per jau dešimtą kartą vykstančius Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro apdovanojimus įteikti tradiciniai švyturiai.

Pasibaigusius Milošo metus polemiškai apibendrinti pabandė Kęstas Kirtiklis. Tam jis pasirinko švietimo aspektą, kūrėjo pristatymo mokyklose rūpestį: „didžiuma mokytojų, ko blogo, labai gerai žino, kokia ir apie ką yra lietuvių literatūra ir prie kitokios jie nelinksta. Lietuvių literatūra yra apie lietuvius, su visa jiems būdinga pasaulėžiūra. Ir taškas.

Gi Miłoszas kai kam gal nemaloniai primena, jog literatūra visų pirma yra apie žmones, kurių kartais itin panašūs jausmai ir išgyvenimai skleidėsi ne visuomet panašiomis sąlygomis. Bet dėl to jie juk netampa menkesni?“

Praėjusį savaitgalį Lietuvą lankė šešėlių teatras. Žymaus Gruzijos režisieriaus Gelos Kandelaki įsteigtas teatras renka pilnas žiūrovų sales. Bernardinai.lt fotografė taip pat lankėsi viename iš spektaklių.

Europos dailės tradicijos pristatymas Radvilų rūmuose tęsia apžvalginių parodų ciklą Vilniuje, o žurnalas „Kelionė su Bernardinai.lt“ siūlo publikaciją apie dailininkę Eleną Kniūkštaitę. Pokalbį su ja pagyvina ir spalvingos menininkės kūrinių iliustracijos.

2012-ieji „Kultūros“ skilties skaitytojams siūlo ir naują „Muzikos“ rubriką. Pasak jos kuratorės Dalios Rauktytės, ten daugiausia bus pateikiami tekstai ir žinios apie klasikinę muziką. Pavyzdžiui, ten jau galima paskaityti įdomų tekstą apie operą arba atsiliepimą apie estų kompozitoriaus minimalizmą.

Iš fotografijai skirtų tekstų verta paminėti dviejų dalių Skirmanto Valiulio ir Stanislovo Žvirgždo publikaciją, kuri pasakoja apie fotografų ir jų darbų likimus represinėmis sąlygomis nuo 1863 m. sukilimo iki R. Kalantos susideginimo.

Grįžtant prie Vilniaus realijų, „Bernardinai.lt“ paskelbtos dvi su šio miesto istorija susijusios publikacijos. Pirmoji yra pokalbis su istoriku Laimonu Briedžiu, kuriame kalbama ir apie „svetimo“, nelietuviško Vilniaus sampratą.

Kitas tekstas parengtas pagal rašytojos, istorikės Kristinos Sabaliauskaitės paskaitos įrašą. Nacionalinėje dailės galerijoje vykusio užsiėmimo metu buvo pasakojama apie Lietuvos sostinės architektūrą XVII–XVIII amžiuje.

Dar vienas vilnietis, tapęs šio miesto XX amžiaus pabaigos simboliu, – avangardinio kino kūrėjas, režisierius, aktorius, melomanas, antikvaras-bibliofilas, avangardinės grupės „Ir Visa Tai Kas Yra Gražu Yra Gražu“ vokalistas ir šoumenas Artūras Barysas, arba tiesiog – Baras. Jam skirta Gedimino Kajėno parengta publikacija.

Frankofilai, frankofonai ir kiti prancūziško kino mėgėjai su lengvu virpuliu laukia sausio antrosios pusės. Vėl prasidės „Žiemos ekranų“ festivalis, kuriame būtent prancūzų kurti filmai yra svarbiausi. Apie festivalį plačiau Akvilės Adomaitytės parengtame pokalbyje su kuratore Auste Zdančiūte.

Praradimų žemės naujienos: Jungtinėse Amerikos Valstijose mirė vienas įdomiausių išeivių dramaturgų – Kostas Ostrauskas.

Paskutinis tekstas, kurį siūlome šios savaitės skiautiniams – „Užkietėjusio skaitytojo kronikos“, kurias Marius Burokas šįsyk užkodavo gana dinamišku pavadinimu: „Leidėjai neriasi iš kailio, klasika klastojama, o piratai siautėja“.

Štai ir visi tekstai jau suminėti. Spyglėtu taku keliaujame kiton savaitėn. O eglutinės nuotaikos po truputį atsitrauks ir kantriai lauks šių metų pabaigos. Nes kas gi tie metai – šast, ir dingo tankmėje.