Visada ypatingas įvykis yra naujos parodos pristatymas „AV17“ galerijoje. Tęsiant šį rudenį gausių juvelyrikos parodų virtinę, šįkart pristatyta konceptuali autorinės juvelyrikos paroda „Dreamscape“.

Su sapnais ir vizijomis susijusi tema įgalino menininkus imtis fantasmagorinių objektų, kurie atskleidė įvairialypių temos niuansų. Parodoje dalyvavo daug estų, kurie pasirodė itin stipriai. Įdomu  dirstelėti į visiškai kitokios mokyklos suformuotą mąstymą. Talino dailės akademijos auklėtinių kūryba yra kaip gaivus vėjo gūsis Lietuvos autorinės juvelyrikos parodų sankaupoje. Be to, parodos pagrindą sudaro (tiek lietuvių, tiek estų, tiek latvių, tiek lenkų) jaunųjų  kūrėjų darbai, retas menininkas yra daugiau kaip 35 metų amžiaus.

Iš pastarųjų, vyresnės kartos atstovų, norisi atkreipti dėmesį į Saulių Vaitiekūną ir R. Mėnulio Katiną, pristačiusius labai skirtingus, bet įtaigius kūrinius. Vaitiekūnas pateikia akmens ir sidabro auskarą, konceptualų kūrinį, kuris tiktų nebent milžinei. Subtilus papuošalas savo dydžiu primena Alisos Stebuklų Šalyje objektus ir įgalina pajusti išdidinimo įtaigą.R. Mėnulio Katinas pristato „Meilės malūną“, kolažinį mažosios plastikos objektą, ekspresyvų ir dekoratyvų, spalvingą ir stilingą.

Jaunieji temą suprato įvairiai – pradedant Boriso Kurkovo skirtingų medžiagų simbioze, „readymade“ naudojimu ir baigiant Nils Hinto rožinio kvarco linzėmis, Juliaus Vaitkaus makro stiklo objektu, lyg skeptru, primenančiu apie paslaptingus Karalius; Ilzės Kiburės jautrios popieriaus atplaišomis su detaliais piešinėliais tušu, Annikos Kedelauk neįprastais papuošalais su gintaru ar Dacės Vitolos „Lego“ inspiruoto kūrinio .

Įvairiaplanėje parodoje pateikti išties skirtingi objektai ir  pristatyti vieni geriausių lietuvių kūrėjų: Jurgita Erminaitė, Eglė Čėjauskaitė-Gintalė, Šarūnė Vaitkutė ir Dainius Narkus, Sandra Malaškevičiūtė, Vita Pukštaitė ir kiti savo naujausiais kūriniais patvirtino savo kaip kūrėjų vertę.

Tai – konceptuali paroda, todėl filosofinių prieigų sutinkame dažnai, pvz., Beatos Zdramytės darbuose – „Haiku“ ir „Žirge“. Šie sidabro dirbiniai kartu su atspaudais popieriuje ( kurie primena japoniškos tradicijos  skiautes) yra subtilūs ir ažūriniai, lakoniški ir stilingi. Žiedas su septyniolika „akies“ variantų iš popieriaus atrodo lyg fragmentiškas ir netikėtas kelias į maginius kalbos ženklus. Originali Zdramytės kūryba ir šioje parodoje pasirodo verta dėmesio – jautri ir trapi.

Karina Kazlauskaitė, šios parodos iniciatorė, pateikė mistifikuotą mini instaliaciją, nupjautus stručių kiaušinius, į kuriuos įdėtos metalinės plokštelės su besimaudančių moterų atvaizdais. Ant rankšluosčio pabirę sidabro objektai primena jūros krantą su išmestomis gėrybėmis. Darbas atrodo neįprastas ir daugiaprasmis, daug erdvės palikta  interpretacijoms. Gaila tik, kad įžiūrėti moteris  nelengva.

Akvilė Glinskytė pristatė visą knygą, kurioje variniai vaizdai pasakoja paslaptingas istorijas: tai ir tuščios sūpuoklės, ir vienišas žmogus, ir dvi pasimetusios lauke figūros. Tai egzistencinės nuotaikos, suteikiančios knygai gilumo ir peržengiančios vien meninio kūrinio ribas.

Vitos Pukštaitės puošniuose rėmuose subtilus lapiuko pavaizdavimas primena pasakas ir zoomorfinius herojus. Liūdna personažo išraiška asociuojasi ir su gyvūnų globos spragomis ir jų teisių įtvirtinimu. Ar melancholiškas darbas yra lapiuko sapnas?

Šarūnės Vaitkutės ir Dainiaus Narkaus sagės lakoniškos, jų paviršius yra dekoratyvus. Aukso blykstelėjimai kontrastuoja su darbų faktūra ir primena nakties vizijas. Aurelija Šimkutė žaidžia su mažąja plastika ir pateikia skulptūrinius objektus. Vėlgi faktūrų naudojimas praturtina įmantrius darbus, kurie yra raiškiai individualistiniai ir originalūs. Antropomorfinės būtybės, lyg iškylančios iš sutemų laukų, atrodo kaip dvasios. Autorės stiprybė mažojoje plastikoje pasireiškia geru skoniu ir fantazija.

Iš estų reikia paminėti garsujį Tanelį Veenre, kuris šioje parodoje pateikė tris darbus. Orchidėjų žiedais puoštas kūrinys primena maginius objektus, maginį realizmą, kur stebuklingi veiksniai atrodo tokie realūs. Šis darbas ne išimtis – fantasmagorinių, pasakiškų, siurrealistinių objektų gausa menininko kūryboje stebina  ir įkvepia. „Prieš saulėlydį“ skulptoriaus ranka paliestas medis atrodo lyg mediniai nėriniai, kai spalva naudojama ypač dramatiškiems efektams išgauti.

Šis kūrinys atrodo kaip nostalgiškas Skandinavijos istorijų, sekamų žiemos vakarais, atšvaitas. Kristi Paap pateikė labai spalvingus ir netikėtus objektus, primenančius vaikų žaidimus, o Katrin Beljaev pristatė puikius sidabro kūrinius, kažkur už fantastikos ir sapnų ribos. Šie netikėti „prietaisai“ („Įtampa“) panašūs  į slenkantį ant upės ledą bei paslaptingus objektus, kurių paskirtį reikia suvokti individualiai. Jie trupa rankose.  

Julia Maria Kunnap atsiuntė  iširusią juodmedžio apyrankę, keistą amuletą XXI amžiaus negandoms numalšinti. Darbai labai įtaigūs ir preciziški, juoda spalva, sugerianti šviesą, primena Afrikos genčių juodmedžio dirbinius, nors šiuo atveju jie yra postmodernistiniai. Kristiina Kibe pateikė itin įdomų objektą iš teptuko šerių ir metalo, tai lyg jos perpetuum mobile, nors ir prisukamas ranka.

Paroda yra labai geras estų ir lietuvių skirtingumo pavyzdys –  skiriamasi savo mąstysena, stilistika, filosofija. Estų kūriniai  lygiai tokie pat įdomūs, kaip ir lietuviškieji, ši paroda yra lyg dviejų  krypčių džentelmeniška kova. Ypač įdomu, kaip abiejų mokyklų atstovai reagavo į temą ir ją atskleidė.

„Dreamscape“ visų pirma ir svarbiausia imasi sapnų apraiškų ir žaidžia tiek su angelais, tiek su demonais. Žiūrovo interpretacija čia itin laukiama, tikimasi, jog ji suteiks darbams papildomų prasmių. Kaip kad teigė M. Duchamp, žiūrovas pats kuria meną, ir šis teiginys toks tinkamas šiai parodai. Joje atsispindi ir urbanistiniai mitai, pasireiškiantys ultramodernia traktuote, ir archainės legendos, perfrazuotos ir naujai įprasmintos. Paroda tinkama ir žinovui, ir kiekvienam žiūrovui, sapnų parafrazes žaidę autoriai mielai kviečia žaisti ir sapnuoti visus. 

Paroda veiks iki sausio 28 dienos „AV17“ galerijoje.