Operos finalas – Atilos nužudymo scena (Sandra Janušaitė, Anatolijus Sivko)

Pradėjusi dėlioti šiųmetį Kauno muzikinio gyvenimo portretą, supratau, kad įdomių, įsimintinų įvykių pakaktų keliems rimtiems straipsniams, o laukiant švenčių tokių nesinori. Tad solidžius apibendrinimus palikusi kitam kartui, čia paminėsiu tik kai kuriuos atsiminimo vertus faktus.

Sukakčių šiemet nestigo – Lietuvos kompozitorių sąjunga šventė 70-metį, o Kauno kompozitoriai – 40-metį; gražias kūrybinės veiklos sukaktis minėjo Kauno styginių kvartetas, Kauno bigbendas, pučiamųjų orkestras „Ąžuolynas“. Kiekvienas jubiliatų savaip įprasmino savo šventę – ar trankiu koncertu, ar netradiciniais menų deriniais, ar rimta akademine programa.

Rudenį Kaune atsivėrė nauja erdvė, kurioje šalia sporto apsigyveno pramoginė muzika; žadama, jog kada nors čia vyks ir kitokių žanrų festivaliai ar spektakliai. „Žalgirio“ arenos atidarymui skirta daug lėšų, lūkesčių, pastangų, sukurta oratorija, sulaukta daugiatūkstantinės žiūrovų minios. Kita vertus, šiųmečiame festivalyje „Iš arti“ vyko „Tylos mišios“, projektas, akcentavęs tylos sakrališkumą rėksmingame šiokiadienių ritme. Tad galime konstatuoti, kad nuo šiol mieste gyvuoja ne tik triukšmas, bet ir tyla... Beje, minėtas festivalis, jau šešioliktasis, nuolatos sudomina originaliais projektais, už tai palankiai vertinamas ir publikos, ir kūrėjų. Dažni kitų miestų svečiai kaip didžiausią privalumą išskiria festivalio aplinkos šilumą, kameriškumą, draugiškumą. Manau, tai jo dabartinės šeimininkės Zitos Bružaitės ir jos bendraminčių nuopelnas.

2011 m. gimė nemažai Kauno kompozitorių kūrinių; vieni jų proginiai, tad nenuostabu, kad pirmą ir, deja, vienintelį kartą atlikti jie nugrims į užmarštį, kiti, tikiu, papildys šiuolaikinės muzikos programų puslapius. Originaliais ir netikėtais posūkiais šie metai nužymėti nenuspėjamajam Vidmantui Bartuliui, kurio kūrybos „kraitis“ pasipildė ne tik oratorija apie krepšinį, bet ir koncertiniu opusu „Cynthia’s dream“ („Sintijos svajonė/sapnas“) mergaitei iš Kosta Rikos, talentingai pianistei ir akrobatei, o Kauno dramos teatre pastatyta jo pjesė „Pamokslas žuvims“. Šalia viso to – dar intymus, meditatyvus naujausias kūrinys, skirtas Kauno styginių kvarteto 30-mečiui, vienas tokių, kuriuos norėtum išgirsti vėl...

Beje, klausydamasi solidžios keturių stygininkų programos aiškiai suvokiau, kad visgi didžiausias mūsų miesto turtas yra atlikėjai, džiuginantys savo meistryste klausytojus, kritikus, kūrėjus, dažnai ir inspiruojantys pastarųjų opusus. Trisdešimtmetis kolektyvas privalo būti jaunatviškas ir nepristigti ambicingų sumanymų, nes, laimei, mieste atsiranda naujų kolektyvų, galinčių konkuruoti dėl klausytojų dėmesio. Be vasarą debiutavusio Kauno medinių pučiamųjų kvinteto, jau antrąjį koncertą surengė Kauno kamerinis trio – Indrė Čepinskienė (smuikas), Asta Krištaponienė (violončelė), Lina Krėpštaitė (fortepijonas). Koncertinę veiklą pradėjo altininko Roberto Bliškevičiaus vadovaujamas kamerinis orkestras „Avanti“. Norėtųsi, kad visi jie gyvuotų kuo ilgiau ir atrastų sau kuo originalesnę nišą.

Kauno simfoniniam orkestrui šis sezonas nelengvas – tęsiasi vyriausiojo dirigento paieškos, visų įmanomų pretendentų išbandymas. Instrumentininkai iš arčiau susipažįsta su įvairių muzikavimo manierų ir meninio braižo atstovais, įvertina skirtingą jų interpretavimo ir gyvenimišką patirtį; be to, šiemet KSO dažnai prie pulto mato žymų atlikėją (smuikininką, violončelininką etc.) ar kompozitorių. Nuoširdžiai norėčiau palinkėti orkestro artistams jau ateinantį pavasarį susirasti tokį Dirigentą, kuris juos vestų tikrosios muzikos ir profesionalumo link.

Produktyviai, įdomiai ir sėkmingai dirba Muzikinis teatras: pavasarį pastatytas miuziklas „Aida“, o rudens vaisiai – dvi premjeros, skirtingos kaip diena ir naktis. Estetiškai švari, sterili „Liučija“ ir kontroversiškas „Atila“ – toks sugretinimas visgi iliustruoja trupės gebėjimą eksperimentuoti, dirbti komandoje, tam tikrą atsinaujinimo siekį. Negaliu susilaikyti, kiek nepakomentavusi pastarojo teatralų veikalo.

Giuseppe’s Verdi opera „Atila“ Lietuvoje dar nestatyta, Kaune parodytas bendro estų ir lietuvių menininkų projekto rezultatas. Estijai atstovavo tarptautinio jaunųjų dainininkų festivalio „Klaudia Taev“ ir tarptautinio operos festivalio „Promfest“ rengėjai kartu su Piarnu teatro „Endla“ trupe; o Lietuvai – Kauno muzikinio teatro choro dainininkai (chormeisteriai Ramūnas Tilvikas, Rasa Vaitkevičiūtė), orkestro muzikantai ir dirigentas Virgilijus Visockis. Vienintelę moters partiją dainavo Sandra Janušaitė (sopranas), kitas – žymūs įvairių šalių atlikėjai. Iš karto planuota, jog spektaklis bus penkis kartus suvaidintas Estijoje (Piarnu, Tartu „Vanemuines“ teatre ir „Birgitt“ festivalio programoje Taline), paskui perkeltas į Kauno sceną.

Kaune girdėjome išties puikius solistus, be S. Janušaitės, baltarusių baritoną Vladislavą Sulimskį, šiuo metu dainuojantį Sankt Peterburgo Marijos teatre, tenorą Eriką Fentoną (JAV). Atilos partiją atliko jaunas baltarusių bosas Anatolijus Sivko, beje, prieš dvejus metus pripažintas geriausiu „Klaudia Taev“ konkurse. Kitas Atilos atlikėjas (taip pat pelnęs minėto konkurso finalininko diplomą) – nuo 2009 m. Kauno teatre dainuojantis bosas Tadas Girininkas. Pagyrimo verti choras ir orkestras, kuriam dirigavo pastatymo muzikos vadovas estas Erki Pehkas.

Manau, didžiausias pastatymo iššūkis – tarptautinė komanda, kurioje susitiko įvairaus mentaliteto (ir turbūt amžiaus), skirtingo operos spektaklio traktavimo ir nevienodo rezultato siekiantys menininkai. Susidarė įspūdis, kad „Atilos“ kūrėjai (režisierius Üllaras Saaremäe ir dailininkas Madis Nurms) įkvėpimo sėmėsi iš animacinių filmų ar komiksų, kuriuose personažų charakteriai yra kiek eskizuoti, statiški, nesiplėtojantys.

Vizualioji pastatymo pusė, nepaisant didžiulių galimybių fantazijai pasireikšti (miško, karo, gaisro scenos), menkai apgalvota. Personažams pasirodant atsirasdavo vis daugiau jų „aprangos kodo“ neaiškumų, neveikiančių simbolių, atkeliavusių lyg iš kitos istorijos, laiko ar žanro. Dekoracijas atstoję sietynai / tinklai / piramidės, pradžioje žadėję įdomesnes transformacijas, nepasižymėjo funkcionalumu ar aiškia koncepcija. Ši stilistika solistų visgi buvo prijaukinta, už tai jiems svariausias pagyrimo žodis. Akivaizdu, jog tokioje nedraugiškoje erdvėje sunkiau rasti sau vietą nei atlikėjams „tarnaujančioje“ ir jų patraukliausias puses atskleidžiančioje aplinkoje. Vokalinės dainininkų partijos parengtos išradingai, jie visiškai atvėrė muzikos grožį. Ryški ir, sakyčiau, drąsi S. Janušaitė artistiškai nugalėjo nepatogią sceninę situaciją. Ambicingas ir organiškas A. Sivko rado Atilos vaidmeniui savitų spalvų, šilumos ir gyvybingumo.

Teatro repertuare, ko gero, atsirastų niša tokiam spektakliui (su sąlyga, kad vokalinės partijos nuolatos būtų atliekamos minėtų dainininkų) su jo keistoku vaizdų pasauliu ir neįprastais sprendimais. Tegul jaunoji žiūrovų karta ateina ir į Muzikinį teatrą...

... Toliau tęsiant pasakojimą apie šiųmečius pasiekimus, reiktų aptarti mūsų miesto muzikinio gyvenimo perspektyvas. Atrodo, vis dažniau akademinis jaunimas randa kelią į muzikines erdves. Gerai būtų, jei Kaunas taptų ne tik sporto sirgalių, bet ir kultūrinio jaunimo miestu. Kaip norėtųsi jaunų Kauno kompozitorių ir muzikologų sambrūzdžio – tokio kaip sostinėje!.. Regis, stiprėja VDU Muzikos akademijos pozicijos, tikėtina, kad čia jaunieji atranda labai patrauklių studijų programų ir kad jų daugės (ir programų, ir studentų). Norėtųsi, kad nebūtų sugriauta vidurinio muzikinio lavinimo sistema, kad už tai atsakingiesiems taptų aišku, jog Lietuvai reikia senąsias tradicijas išsaugojusių muzikos mokyklų. Na, tik optimizmas sulig kiekvienu „norėtųsi“ baigia išgaruoti...