Henrikas Algis Čigriejus. Benedikto Januševičiaus nuotrauka

Vienas iš šešių 2011-ųjų Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatų – rašytojas Henrikas Algis Čigriejus, ne pirmąkart Rašytojų sąjungos Valdybos siūlytas šiai premijai. „Už donelaitišką gyvenimo refleksiją šiuolaikinės lyrikos kalba, už žodžio ir etikos dermę“ – šįkart prasmingai įvertinta ne tik poeto ir novelisto kūryba, bet ir gyvenimiška pozicija.

Išleidęs nemažai poezijos rinkinių (pirmasis – „Metų šviesos“, 1971), baigiantis XX-ajam amžiui H. A. Čigriejus prabilo ir kaip novelistas. 2011-aisiais išleistas penktasis novelių rinkinys „Ir parnešė apynio kvapą“. Rašytojas jau yra pelnęs ne vieną literatūrinį apdovanojimą – A. Miškinio, Jotvingių premiją, Poezijos pavasario laureato vardą ir kt.

Lietuvos nacionalinių kultūros ir meno premijų komitetui (pirmininkas – istorikas Alfredas Bumblauskas) lapkritį paskelbus savo verdiktą, laureatai nestokojo žurnalistų dėmesio. Jau turėjome progos skaityti ir H. A. Čigriejaus pasisakymus apie savąjį kūrybos kelią. Atslūgus pirmos žinios šurmuliui, „Literatūros ir meno“ redakcija nutarė į Naujuosius – ir literatūrinio gyvenimo – metus įžengti prisimindama 2011-ųjų kūrybines viršukalnes. Tuo labiau, kad Kūrėjų pagerbimo šventė mūsų dar laukia – Nacionalinės kultūros ir meno premijos bus iškilmingai įteiktos Vasario 16-ąją.

Rašytojas HENRIKAS ALGIS ČIGRIEJUS maloniai sutiko atsakyti į „Literatūros ir meno“ klausimus.

„Literatūra ir menas“ sveikina Jus garbingos premijos proga, bet – ar dar pajėgiate ja džiaugtis? Ar ne per ilgai laukta?

Ačiū už sveikinimą. O dėl to džiaugsmo, tai ką gi – viskam yra savas laikas. Premijos mus džiugina, ir už jas mes esame dėkingi. Bet visi, kurie rašome, tai darome tik todėl, kad mums taip lemta.

Ką iš savo turtingų kūrybos aruodų pats išskirtumėte kaip labiausiai vertą pažymėjimų, premijų, kritikos palankumo?

Dar kartą ačiū, kad mano kūrybos aruodus pavadinote turtingais, tačiau man pačiam į juos pasižiūrėti objektyviai yra per sunku. Netgi neįmanoma.

Tikimės, Jums rūpi ir bendrasis mūsų literatūros (bei kultūros) laukas, kolegų darbai? Kas – tendencijos, vardai, kūriniai ir panašiai –­ pastaraisiais metais nudžiugino?

Sveikinu pasaulį išvydusias gražias knygas – Romualdo Granausko „Tris vienatves“, Ramutės Skučaitės poezijos rinktinę „Ant skilusio akmens“, taip pat Alio Balbieriaus poezijos rinktinę „Skaidrumos“, Donaldo Kajoko eilėraščių rinkinį „Kurčiam asiliukui“...

Tai kas, kad negalėjau dalyvauti pakiliose, šventiškose šių leidinių sutiktuvėse – ak, per daug buvau prisigyręs, kad niekada neturiu bėdų su sveikata. Nereikia girtis.

Negaliu nesidžiaugti, kad neblėsta „Poezijos pavasaris“, gražiai ūžia „Poe­tinis Druskininkų ruduo“ (nors ir šiais metais praūžė be manęs), kad dviem žavioms moterims – p. Janinai ir p. Deimantei – rūpinantis vis švietė ir švies net iš tolo Rašytojų klubo salės langai – ten jubiliejai, sukaktuvės, naujos knygos, koncertai. Kuri kita kūrybinė bendrija turi tokį klubą?

Šiaip jau kaip skaitytojas esu smarkiai konservatyvus ir turiu savo skaitomųjų ratą, ne baisiai didelį, bet ir nemažą, ir neužburtą, iš kurio nevalia išeiti toliau. Gražūs mano amžininkai, bet negaliu papeikt ir jaunųjų – Kudirka juk liepė: „Tai žvilgtelk ant darbo jaunų draugų tavo.“ Tie jaunieji visokių velniūkščių yra prišveitę, bet toks jau jų racionas. Slapta jiems pavydžiu.

Galėčiau pateikt ir vardų, ir vyresnių, ir jaunesnių, sąrašą, bet privengiu sumaišties (žiūrėk, kurį ir aplenksiu), o dar kam nors ims ir pasirodys (nors tai tikrai netiesa), kad „ranka ranką mazgoja“.

Ai, vis dėlto štai keli – Daiva Čepauskaitė, Stasė Lygutaitė-Bucevičienė, Rimvydas Stankevičius, Gintaras Grajauskas...

Ir neužsimerkęs pieštuku čia į rašytojų vardyną tai šen, tai ten bakstelėjau. Ne.

O kas nuliūdino, suneramino?

Kaip daugelį mūsiškių, taip ir mane baisiausiai nuliūdino šių metų rugpjūčio šeštoji, talentingo poeto, įžvalgaus kritiko, skaitytojų skaitytojo – mielojo Valdo Kukulo išėjimas. Visi pajutome didelę tuštumą.

Gal reikšmingi įvertinimai yra ir paskatos naujiems kūrybiniams darbams, net šuoliams ar posūkiams? Ar visada dirbate savo įprastu ritmu, pasikliaudamas tik vidine nuostata?

Įvertinimai – ne tik pamaloninimas, bet ir botagas. Ir ką padarysi, anot Antano Rimydžio:

Trauk, minties kumelaite,
Trauk.
Poemos ne čia dar galas.

Dėkojame, linkime kūrybos džiaugsmo.