2012 m. gegužės 26 d., šeštadienis

Henrikas Algis Čigriejus: „Rašyti lemta ne dėl apdovanojimų“

2012-01-13
Rubrikose: Kultūra » Komentarai ir pokalbiai  Kultūra » Literatūra 
Henrikas Algis Čigriejus. Benedikto Januševičiaus nuotrauka

Vienas iš šešių 2011-ųjų Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatų – rašytojas Henrikas Algis Čigriejus, ne pirmąkart Rašytojų sąjungos Valdybos siūlytas šiai premijai. „Už donelaitišką gyvenimo refleksiją šiuolaikinės lyrikos kalba, už žodžio ir etikos dermę“ – šįkart prasmingai įvertinta ne tik poeto ir novelisto kūryba, bet ir gyvenimiška pozicija.

Išleidęs nemažai poezijos rinkinių (pirmasis – „Metų šviesos“, 1971), baigiantis XX-ajam amžiui H. A. Čigriejus prabilo ir kaip novelistas. 2011-aisiais išleistas penktasis novelių rinkinys „Ir parnešė apynio kvapą“. Rašytojas jau yra pelnęs ne vieną literatūrinį apdovanojimą – A. Miškinio, Jotvingių premiją, Poezijos pavasario laureato vardą ir kt.

Lietuvos nacionalinių kultūros ir meno premijų komitetui (pirmininkas – istorikas Alfredas Bumblauskas) lapkritį paskelbus savo verdiktą, laureatai nestokojo žurnalistų dėmesio. Jau turėjome progos skaityti ir H. A. Čigriejaus pasisakymus apie savąjį kūrybos kelią. Atslūgus pirmos žinios šurmuliui, „Literatūros ir meno“ redakcija nutarė į Naujuosius – ir literatūrinio gyvenimo – metus įžengti prisimindama 2011-ųjų kūrybines viršukalnes. Tuo labiau, kad Kūrėjų pagerbimo šventė mūsų dar laukia – Nacionalinės kultūros ir meno premijos bus iškilmingai įteiktos Vasario 16-ąją.

Rašytojas HENRIKAS ALGIS ČIGRIEJUS maloniai sutiko atsakyti į „Literatūros ir meno“ klausimus.

„Literatūra ir menas“ sveikina Jus garbingos premijos proga, bet – ar dar pajėgiate ja džiaugtis? Ar ne per ilgai laukta?

Ačiū už sveikinimą. O dėl to džiaugsmo, tai ką gi – viskam yra savas laikas. Premijos mus džiugina, ir už jas mes esame dėkingi. Bet visi, kurie rašome, tai darome tik todėl, kad mums taip lemta.

Ką iš savo turtingų kūrybos aruodų pats išskirtumėte kaip labiausiai vertą pažymėjimų, premijų, kritikos palankumo?

Dar kartą ačiū, kad mano kūrybos aruodus pavadinote turtingais, tačiau man pačiam į juos pasižiūrėti objektyviai yra per sunku. Netgi neįmanoma.

Tikimės, Jums rūpi ir bendrasis mūsų literatūros (bei kultūros) laukas, kolegų darbai? Kas – tendencijos, vardai, kūriniai ir panašiai –­ pastaraisiais metais nudžiugino?

Sveikinu pasaulį išvydusias gražias knygas – Romualdo Granausko „Tris vienatves“, Ramutės Skučaitės poezijos rinktinę „Ant skilusio akmens“, taip pat Alio Balbieriaus poezijos rinktinę „Skaidrumos“, Donaldo Kajoko eilėraščių rinkinį „Kurčiam asiliukui“...

Tai kas, kad negalėjau dalyvauti pakiliose, šventiškose šių leidinių sutiktuvėse – ak, per daug buvau prisigyręs, kad niekada neturiu bėdų su sveikata. Nereikia girtis.

Negaliu nesidžiaugti, kad neblėsta „Poezijos pavasaris“, gražiai ūžia „Poe­tinis Druskininkų ruduo“ (nors ir šiais metais praūžė be manęs), kad dviem žavioms moterims – p. Janinai ir p. Deimantei – rūpinantis vis švietė ir švies net iš tolo Rašytojų klubo salės langai – ten jubiliejai, sukaktuvės, naujos knygos, koncertai. Kuri kita kūrybinė bendrija turi tokį klubą?

Šiaip jau kaip skaitytojas esu smarkiai konservatyvus ir turiu savo skaitomųjų ratą, ne baisiai didelį, bet ir nemažą, ir neužburtą, iš kurio nevalia išeiti toliau. Gražūs mano amžininkai, bet negaliu papeikt ir jaunųjų – Kudirka juk liepė: „Tai žvilgtelk ant darbo jaunų draugų tavo.“ Tie jaunieji visokių velniūkščių yra prišveitę, bet toks jau jų racionas. Slapta jiems pavydžiu.

Galėčiau pateikt ir vardų, ir vyresnių, ir jaunesnių, sąrašą, bet privengiu sumaišties (žiūrėk, kurį ir aplenksiu), o dar kam nors ims ir pasirodys (nors tai tikrai netiesa), kad „ranka ranką mazgoja“.

Ai, vis dėlto štai keli – Daiva Čepauskaitė, Stasė Lygutaitė-Bucevičienė, Rimvydas Stankevičius, Gintaras Grajauskas...

Ir neužsimerkęs pieštuku čia į rašytojų vardyną tai šen, tai ten bakstelėjau. Ne.

O kas nuliūdino, suneramino?

Kaip daugelį mūsiškių, taip ir mane baisiausiai nuliūdino šių metų rugpjūčio šeštoji, talentingo poeto, įžvalgaus kritiko, skaitytojų skaitytojo – mielojo Valdo Kukulo išėjimas. Visi pajutome didelę tuštumą.

Gal reikšmingi įvertinimai yra ir paskatos naujiems kūrybiniams darbams, net šuoliams ar posūkiams? Ar visada dirbate savo įprastu ritmu, pasikliaudamas tik vidine nuostata?

Įvertinimai – ne tik pamaloninimas, bet ir botagas. Ir ką padarysi, anot Antano Rimydžio:

Trauk, minties kumelaite,
Trauk.
Poemos ne čia dar galas.

Dėkojame, linkime kūrybos džiaugsmo.

Rašyti komentarą gali tik prisijungę lankytojai. Prisijungti »
  • komentuoti
  • komentarų RSS
  • spausdinti

RENGINIAI

REKOMENDUOJAME

Kelionė su Bernardinai.lt Nr. 18

Šįsyk norėjome pabrėžti mokinystę, kaip susitikimą su Mokytoju. Susitikimą, kuris keičia gyvenimą. Apie tai geriausia pasakoti kalbinant žmones, kurių gyvenimas švyti susitikimo šviesa.

Liudvikas Jakimavičius

Žmogus, išsižadėjęs tradicijos, kalbos, istorijos ir bendruomenės, virsta šešėliu, nieku. Ištikimybė prasideda nuo įsipareigojimo šių vertybių neprarasti ir skatinti kitus jas puoselėti ir godoti.

Skamba kankliai 2011

Šių metų festivalio programoje – beveik 50 renginių, pritraukiančių savo įvairove, pateikimo forma, tad turėtų išsipildyti sena organizatorių svajonė – keturioms dienoms sukurti gyvą, dainingą, ūžiantį miestą

Teatro kritikas Vaidas Jauniškis

Migracija – kaip ir žemėje: anoniminiai komentarai su visu savo „stiliumi“ keliauja į leidinio tekstus, šie – atgal ir į realius tarpusavio santykius, o pastarieji – atgal į komentarus.

Andrius Kaniava

„Baigdamas mokyklą, žinojau du dalykus – žirgus ir teatrą. Iš esmės mano gyvenime ir iki šios dienos niekas nepasikeitė“, – juokdamasis pasakoja ilgametis Keistuolių teatro aktorius, dainų autorius ir atlikėjas Andrius Kaniava.

Thomas Merton. Septynaukštis kalnas: tikėjimo autobiografija

Būdamas trapistų vienuolyne Thomas Mertonas parašė šį nepaprastą liudijimą, nepakartojamą dvasios autobiografiją, istoriją žmogaus, pasitraukusio iš pasaulio tik po to, kai patyrė, ką reiškia būti į jį visiškai panirusiam.