Sausio 13-oji, Laisvės gynėjų diena, kaip įprasta, pasitinka liūdesiu ir raudomis. Ir nieko tai nei trikdo, nei stebina. O kaipgi, sakysite, juk tą dieną tarybinė armija nužudė keturiolika žmonių, kelis šimtus sužeidė. Tankai prieš beginklius žmones – argi tai ne siaubinga?

Todėl visiškai nestebina ir šios dienos minėjimo pobūdis ir jo temos: atminimo laužai ir gedulingos kantatos, ceremonijos kapinėse ir agresiją primenantys dokumentiniai filmai bei parodos. Visas dėmesys žuvusiems. Žodžiu, gedulas.

Gedulas apskritai yra būdingiausias Lietuvos Respublikos valstybinių švenčių atributas. Turbūt nėra tokios nereliginės Lietuvos šventės ar atmintinos dienos, kurios metu uoliai nebūtų dedamos gėlės prie paminklų žuvusiems už Lietuvos laisvę (o ir paminklai praktiškai visi yra arba žuvusiesiems arba primenantys iš akmenų sukrautą kapą, išimtis gal tik kokia Laisvės statula Kaune, Karo muziejaus sodelyje, bet ir ant jos postamento įsitaisęs angelas nudūręs žemyn akis pamatytų paminklą žuvusiems). Mažne trečdalio atmintinų dienų proga keliamos vėliavos su gedulo ženklais, daug pasako ir jų pavadinimai: Gedulo ir vilties diena, Okupacijos ir genocido diena, Juodojo kaspino diena...

Na, ir kas čia tokio, juk XX amžiaus Lietuvos istorija – tai žuvimų ir kančių istorija, o ankstesni amžiai eilinius Lietuvos istorijos mėgėjus, tiesą sakant, nelabai ir tedomina. Netikite? Manote, kad kunigaikščių Lietuva jiems ne mažiau aktuali? Na jau, kiekviena miela proga Liepos 6-osios data ir Mindaugo karūnacijos vieta abejojantis Tomas Baranauskas net internautų komentarų ne per daug susilaukia, ką jau kalbėti apie oponavimą. Bet pabandykite ką nors nevienareikšmiško parašyti apie pokarį, trėmimus, partizanus, Suvalkų sutartį ar Birželio sukilimą – pamatysite, kas jums bus. Būsite apkaltintas/apkaltinta kieno nors kančių negerbimu, o gal ir pats/pati kančios sulauksite.

Gal ir teisūs tie, kurie sako, kad Lietuvos Respublika yra sukurta ant filologinių pamatų. Bet aš manau, kad ji turi dar vienus – kančios pamatus. Ir tie pamatai yra itin giliai įleisti į sąmones tų Lietuvos piliečių, kurie yra ypač linkę privatizuoti patriotizmą ir meilę savo šaliai.

Na, bet grįžkim prie Sausio 13-osios. Ką ši diena išties reiškia? Ką išvystume pasižiūrėję į ją kiek kitaip?

Dar būdamas mokyklinukas Tarybų Sąjungoje žinojau, jog pergalė Didžiajame Tėvynės kare buvo pasiekta sudėjus didžiules tarybinių žmonių aukas. Kalbant šiuolaikiškai – TSRS Antrojo pasaulinio karo nugalėtoja tapo paaukojusi tam begalę žmonių – tiek kareivių, tiek civilių. Visi žinojo, kad dažnas tarybinis kareivis plikomis rankomis puldavo Vermachto tanką ir paskui, po mirties, gaudavo auksinę Tarybų Sąjungos Didvyrio žvaigždę. Net jei tuomet niekas nekalbėjo apie kruvinas žemes, nusidriekusias tarp Stalino ir Hitlerio valstybių, apie baudžiamuosius būrius, ėjusius paskui Raudonąją armiją, ir panašius dalykus, didžiulės aukos buvo nuolat pabrėžiamos. Tačiau milijonams rusų tai niekaip netrukdė ir netrukdo džiugiai švęsti Gegužės 9-osios, anot buvusios Latvijos prezidentės garsiosios frazės, pasidėti ant laikraščio voblą, gerti degtinę ir dainuoti čiastuškas. Linksmintis. Na taip, prieš tai padėjus gėlių prie begalės paminklų žuvusiems, bet visgi linksmintis. Nes aukos – aukomis, o pergalė – pergale.

Kitas pavyzdys mums artimesnis. Tame pat atmintinų dienų sąraše aptiksite ir Liepos 15-ąją, Žalgirio mūšio dieną. Kiekvienas bent kiek prakutęs moksleivis žino, kad tądien tiek etninių (jei tiems laikams taip galima sakyti) lietuvių, tiek Lietuvos valdovui tarnavusių totorių žuvo gerokai daugiau nei prieš dvidešimt metų. Ir nieko. Istorijos mėgėjai žino, Žalgiris – didžiausioji pergalė! Jos aukų niekas neskaičiuoja, nors žuvusiųjų turėjo būti, švelniai tariant, nemažai.

O sausio 13-oji? Argi tai ne pergalė? Na taip, LRT pastatą užėmė, televizijos bokštą – irgi. Žuvo keturiolika žmonių. Bet pagalvokite, tankai važinėja po minią ir žūva tik (!) keturiolika žmonių (palyginimui, 1999-aisiais Minske koncerto atvirame ore metu pasipylė kruša, minioje kilo panika, žmonės metėsi slėptis į artimiausią metro stotį, spūstyje žuvo daugiau nei 50 žmonių. Jokių tankų).

O svarbiausia, kad parlamento pulti po to jau niekas nebedrįso, ir valstybė, tą 1991-ųjų sausį kybojusi ant plauko, daugmaž sėkmingai tebegyvuoja toliau. Ar tai nelaikytina pergale? O kaip ji minima, kaip ja džiaugiamasi? Kas vyksta po laužų ir žuvusiųjų pagerbimų?

Ogi nieko ypatingo. Visi eina namo ir žiūri televizorių, kuriame kokia nors valstybinės reikšmės galva byloja apie aukų atminimą ir apie tai, kad kada nors mes iš Rusijos išpešime visą tiesą apie tuos įvykius ir pasodinsime už grotų visus kaltuosius. Apie pergalę – nė žodžio.

Nes pamiršti, jog visgi turime kuo džiaugtis, yra graži lietuviška tradicija.