Likus vos porai metų iki XX amžiaus pradžios, jaunas britų prekybininkas ir žurnalistas Edmundas Morelis ramiai vaikštinėjo Antverpeno uosto krantinėmis. Jis dirbo Liverpulio laivybos kompanijoje, laisvai kalbėjo prancūziškai ir prižiūrėjo laivus, kursuojančius tarp Antverpeno ir Bomos uostų. Kompanija, kurioje dirbo E. Morelis, turėjo išskirtines teises gabenti krovinius iš Laisvosios Kongo Valstybės į Belgiją ir atgal. 

Tiesa, Laisvoji  Kongo Valstybė (Congo Free State)  nebuvo laisva, taip skambiai tebuvo pavadinta asmeninė Belgijos karaliaus Leopoldo II kolonija, esanti pietvakarinėje Afrikos dalyje ir nešanti  karaliui pasakiškus turtus.

Karalius Leopoldas Kongą sau pasidovanojo po 1885 metais vykusios Berlyno konferencijos, kurioje Europos galingieji Afrikos žemyną supjaustė ir pasidalijo tarsi pyragą. Gauti Kongo pyrago dalį Leopoldui nebuvo lengva, bet, pasinaudojęs savo ryšiais ir žavesiu, Belgijos karalius netrukus jau galėjo puikuotis asmenine Afrikos kolonija, kuri už Belgiją buvo didesnė net 80 kartų.

Visgi, stovėdamas Antverpeno krantinėje ir stebėdamas iškraunamus ir pakraunamus laivus, E. Morelis pastebėjo kai ką, ko iki tol nepastebėjo nė vienas kitas prekybininkas, uosto darbuotojas ar aukštas Belgijos valstybės pareigūnas. Iš Kongo atplaukiantys laivai buvo pilni kaučiuko, dramblio kaulo ir medienos, bet į Afriką plaukiančių laivų triumai buvo prikimšti ginklų ir sprogmenų.

Viską suskaičiuoti linkęs prekybininkas suprato, kad prekybos tarp Belgijos ir Kongo nėra, nėra ir buhalterinių knygų, kuriose būtų žymimi atlyginimai bei kitos išlaidos Konge dirbantiems žmonėms. Visa tai, kas buvo iškraunama Antverpene, Konge buvo gauta nemokamai, turtus Leopoldui krovė Kongo vergai. Staiga E. Moreliui paaiškėjo, kad visa „laisva“ šalis buvo paversta viena didele prievartinio darbo stovykla. Buvo 1898-ieji, aušo XX amžiaus rytas, bet Belgijos karaliui turtus krovė vergai. 

Vergų darbo vaisiais mito visa Belgija, o labiausiai turtuose maudėsi Leopoldas, kurio asmenine „dominija“ Kongas anuomet buvo jau penkiolika metų.

Ironiška, nes E. Moreliui pradėjus skalambyti varpais apie vergų darbą, siaubingą žmonių išnaudojimą ir klaikias darbo sąlygas Konge, Europa ne iš karto suprato, apie ką šis britas kalba. Belgijos karalius Leopoldas, kurį net jo tėvas apibūdino esant suktą kaip lapė, visą Europą buvo įtikinęs esąs filantropas, geradarys ir šviesuolis. 

Europos laikraščiai rašė straipsnius ir garbino Leopoldo novatoriškumą, gyrė jo norą statyti kelius ir geležinkelius Afrikos širdyje, gydyti vietos gyventojus ar mokyti juos rašyti. Tiesa buvo kiek kitokia. Leopoldas išties statė geležinkelius, rentė fortus ir tiesė kelius, bet tik todėl, kad galėtų iš bekraščių Kongo platybių išvežti kaučiuką, dramblio kaulą, medieną ar auksą.

Vietos gyventojų pagal karaliaus įsakymą Konge negydė, tiesa, jam įsakius, vergams būdavo nukertamos rankos. Vergai buvo verčiami dirbti iki tol, kol mirdavo, o naujų vergų medžioklė Kongo džiunglėse vyko su tokiu atkaklumu, tarsi būtų medžiojami laukiniai žvėrys. 

Visa tai ir dar daugiau Leopoldo paslapčių pasaulis sužinojo gerokai vėliau, ir tik todėl, kad E. Morelis iš prekybininko virto žmogaus teisių gynėju, dėl Kongo ir jo žmonių pasiekęs Baltuosius Rūmus, parlamentų sales ir europiečių širdis.

Manoma, kad prekybininko ir žurnalisto E. Morelio pradėta kova prieš karalių Leopoldą bei jo vergų valstybę buvo pirmas viešas pasaulio sąžinę supurtęs kryžiaus žygis už žmogaus teises. Tiesa, karalius Leopoldas nenorėjo lengvai atiduoti savo asmeninės „dominijos“ į Belgijos valstybės ar kieno kito rankas, ir tai suprantama, nes Kongas, kurio gelmės slepia nesuskaičiuojamus turtus, karalių padarė itin turtingu žmogumi, o ir gauti Kongą Leopoldui nebuvo lengva. 

Kalbama, kad karalius Leopoldas buvo itin žavingas, lengvą gyvenimą ir moteris mėgęs žmogus, mokėjęs sužavėti bei apsukti aplink pirštą daugelį bičiulių, oponentų ir net priešų. Būdamas mažos, anuomet gana nereikšmingos Europos valstybės valdovas, Leopoldas ieškojo vietos ir erdvės pasireikšti.

Belgijos Konstitucija ribojo Leopoldo galias, ir jis tegalėjo atidaryti parlamento sesijas, dalyvauti valstybinėse laidotuvėse ir spausti rankas diplomatams, bet karalius norėjo daugiau. Leopoldas ragino šalies vyriausybę įsitraukti į kolonijų dalybas pasaulyje, bet belgai to nenorėjo. Manyta, kad ši karaliaus užgaida kainuos daugiau nei atneš naudos, todėl Leopoldo pasiūlymas pirkti Argentinos provinciją, nuomotis Bornea, Filipinus, o gal užkariauti dalį Kinijos Belgijos parlamentui nekėlė susižavėjimo. 

Tiesa, Leopoldas nenuleido rankų ir nutarė koloniją įsigyti pats, asmeniškai nusipirkti ar užkariauti žemės lopinėlį, jį valdyti ir, žinoma, turtėti. Šios svajonės galbūt ir būtų likusios svajonėmis, jei ne nenuilstantis amerikiečių keliautojas ir žurnalistas Henry Mortonas Stanley, kuris ne tik surado centrinės Afrikos džiunglėse užsibuvusį žinomą keliautoją Davidą Livingstoną, bet ir nuplaukęs Lualabos upe beveik tūkstantį kilometrų pasiekė portugalų įkurtą Bomos uostą.

Taip 1867 metais H. M. Stanley atrado Kongą, ateidamas į šią žemę ne iš jūros pusės, kaip darė visi tyrinėtojai, bet iš žemyno gilumos. Grįžęs į Europą, Kongo atradėjas apie savo surastas teritorijas skaitė viešas paskaitas, rašė tekstus, pasakojo istorijas privačiuose salonuose. Klausytojai žavėjosi pasakojimais, bet niekas, o ypač politikai ir verslininkai, nenorėjo investuoti į tolesnius Juodojo žemyno tyrinėjimus. 

Afrikos padalijimas dar nebuvo prasidėjęs, europiečiai buvo susikoncentravę ties turtingomis Rytų kolonijomis, o Afrika buvo įdomi ir egzotiška, bet ekonomiškai nepatraukli.  H. M. Stanley pasakojimais apie Kongą susidomėjo tik karalius Leopoldas, kurio senokai puoselėta svajonė apie užjūrio koloniją staiga ėmė pildytis.

Slapta susitaręs su H. M. Stanley, jis pasiuntė šį tyrinėtoją ir būrius ginkluotų vyrų užimti, nupirkti ar išvilioti didžiules Kongo teritorijas, pastatyti ten fortų, prekyviečių ir sukurti laisvą Kongo valstybę. Amerikiečių tyrinėtojas šios užduoties ėmėsi su didžiule aistra ir vos per trejus metus, pasitelkdamas visus savo derybinius, kiršinimo, o kartais ir žudymo sugebėjimus, jis užėmė visą Kongo upės aukštupį. 

Derėdamasis su genčių vadais, kiršindamas vieną kaimą su kitu, kovodamas su vergų pirkliais, kurie į Kongą buvo atklydę net iš Zanzibaro, H. M. Stanley padarė titanišką darbą, kuriuo karalius Leopoldas itin didžiavosi.

Likusi darbo dalis buvo patikėta pačiam karaliui, kuris sumaniai laviruodamas Europos politiniuose vandenyse sugebėjo išsikovoti laisvąją Kongo valstybę 1885 metais vykusioje Berlyno konferencijoje.

Anuomet niekas nežinojo, koks vergvaldystės džinas paleidžiamas iš butelio, bet jau po keliolikos metų britų žurnalisto ir žmogaus teisių gynėjo dėka Leopoldo paslaptys buvo paviešintos.

Nuo 1885-ųjų iki 1908 metų, kai Kongas buvo asmeninė karaliaus Leopoldo nuosavybė, manoma, žuvo, mirė iš bado ar dėl persidirbimo nuo 5 iki 10 milijonų žmonių. Tiesa, istorikai nesutaria, kiek žmonių anuomet gyveno Konge, bet tikima, kad dėl karaliaus Leopoldo godumo žuvo apie 20 procentų Kongo gyventojų.  

Po to, kai 1908 metais karalius Leopoldas dėl visuotinio spaudimo turėjo perduoti Kongą į Belgijos valstybės rankas, šalis belgams priklausė dar daugiau nei penkiasdešimt metų. Manoma, jog kai kurios žaizdos, padarytos karaliaus Leopoldo, Konge iki šiol neužgijo, o jo šmėkla ir toliau klaidžioja po konfliktuose paskendusią šalį. 

Jūratė Važgauskaitė