Lietuvos laisvės gynėjo, žuvusio 1991 m. sausio 13 d., Apolinaro Juozo Povilaičio sūnaus Roberto Povilaičio kalba, pasakyta iškilmingame Laisvės gynėjų dienos minėjime.

Meilė Lietuvai įgauna vis keistesnes formas ir tampa vis įmantresnių manipuliacijų objektu. Atrodytų, kad vertybės verčiamos aukštyn kojom, ar bent jau tolsta nuo sausio 13-osios – laisvės ir neprievartinio pasipriešinimo prievartai dvasios. Juodos spalvos vadinimas balta atrodytų vis labiau populiarėja. Patriotais save įvardijantys asmenys siūlo Lietuvą kurti be žydrų, raudonų ir juodų. Sausio 13-osios aukas siūloma „atminti švariu patriotų krauju“, rūšiuojant Lietuvos piliečius į turinčius tinkamą ir netinkamą kraują, o taip pat dovanojant bilietus į koncertą, kuriame gros ir pronacistinė grupė, svajojusi apie „degantį Šalčininkų rajoną“. Piliečiai yra gąsdinami Europos liberalia demokratija, su kuria mūsų tautinėms vertybėms, esą, nepakeliui. Negaliu užmiršti vieno susitikimo, kuriame dalyvavo įvairūs prie Lietuvos nepriklausomybės atgavimo prisidėję žmonės. Po mano pasisakymo vienas Nepriklausomybės akto signataras neišlaikęs sušuko – „tolerastai“, taip išreikšdamas savo panieką. Atrodytų, kad tolerancija, kaip ir laisvojo pasaulio pripažintas žmogaus teises ir laisves ginantys žmonės, tapo pamėgtu pašaipos ar netgi pasišlykštėjimo objektu. Neleiskime niekam mūsų suklaidinti – nacionalistiniai bei ksenofobiniai šūkiai ar kai kurių Seimo narių  pamėgtas atviras  neapykantos kurstymas neturi nieko bendro nei su Tėvynės meile, nei su laisve, nei su Sausio 13-osios dvasia. Turėtume atsiriboti nuo tokių iniciatyvų, kuriomis  meilė ir ištikimybė Lietuvai pavirsta neapykantos kitokiems bendrapiliečiams sėjimu.

Noriu pasiūlyti – dar nevėlu imtis visiems kartu kurti tokią Lietuvą, kurioje vienybės ir susitelkimo pagrindu taptų tai, kad gerbtume vieni kitus, priimtume kitoniškumą ir džiaugtumėmės, kad esame skirtingi, o ne piktais liežuviais lietume ant silpnesniųjų savo neapykantą. Šį kartą jau ne priešiškos valstybės slaptosios tarnybos  siekia mus supriešinti, bet mūsų pačių piliečiai siekia įskaudinti vieni kitus – pavyzdžiui, kuomet „gydytoja kitataučius ir kitatikius išvadina „parazitais“ arba vieno iš Lietuvos universitetų darbuotojas pasiūlo „pastatyti paminklą žydų tautą naikinusiems lietuviams“. Trykštanti neapykanta ne tik liejasi laisvai, bet ir kartais aptemdo protą ir kritinį mąstymą, mes vis sunkiau pastebime, kad savo neapykantą nukreipiame į silpnesnius ir labiau pažeidžiamus žmones. Mojuodami savo teise reikšti nuomonę, mes jau kartais nebesuvokiame, kad tai, ką vadiname „nuomonės reiškimu“, kartais pavirsta į oponento drabstymą purvais ir žeminimą.

Prievarta ir apgaule XX amžiaus viduryje patekę į totalitarinės valstybės glėbį, patyrę daug smurto iš anos sistemos, mes tarsi patys tapome prievartos kultūros rėmėjais ir jau nebemokame gyventi be prievartos. Nė vienas bandymas valstybės politikos lygyje nutraukti užburtą smurto ratą ir sustabdyti bent jau smurto naudojimą vaikų auklėjime dar nepavyko. Iš kai kurių Seimo narių net buvo pasigirdę skambių frazių apie smurtą kaip kultūrinį tautos paveldą. O ką pasako apie mūsų visuomenę faktas, kuomet keliems šimtams taikių žmonių apsaugoti reikia kelis kartus daugiau policininkų. Saugoti pasirodo reikia nuo mūsų pačių, saugoti reikia net nuo Seimo narių! Nuo tų pačių Seimo narių, kurie esant įtarimams riaušių kurstymu buvo pridengti nuo teisėsaugos padedant kitiems Seimo nariams. Įsiklausykime į absurdiškumą teiginio – piliečius reikia saugoti nuo Seimo narių! Paskutinėmis savaitėmis  tenka stebėti kitą visiems iki skausmo žinomą situaciją, dėl kurios turi būti gėda mums visiems, kuomet valstybės vardu veikiančios institucijos nesugeba išlaisvinti vaiko, patiriančio akivaizdžią psichologinę suaugusiųjų prievartą – o kaipgi kitaip galėtume pavadinti  ciniškus suaugusių žmonių  žaidimus,  įkalinusius vaiką ir pavertus jį savo interesų įkaitu?

Sausio 13-osios nusikaltimų žmoniškumui nedrįsta pripažinti ne tik Rusijos valdžia, bet ir kai kurios Vakarų Europos valstybės. Tą mes puikiai matėme šią vasarą, kuomet įtariamasis nusikaltimais žmoniškumui Michailas Golovatovas buvo milžinišku greičiu išsuktas nuo perdavimo Lietuvos teisėsaugai. Kaip teko skaityti vėliau, tos specialiosios Alfa grupės, šturmavusios TV bokštą, veteranų tinklaraštyje, tai jie po šiai dienai skleidžia propagandą, kur sausio 13-osios žudynes vadina „komandiruote“ bei „sėkmingai atlikta operacija“, kurioje, esą, net nereikėjo panauti šaunamųjų ginklų. Sunku net atrasti tinkamus žodžius, kaip pavadinti tai, kad šiai specialiųjų KGB pajėgų grupei yra pastatytas paminklas Maskvoje, kuriame Sausio 13-osios įvykiai priskiriami prie šios grupės nuopelnų.

Norėčiau atkreipti dėmesį į tuometinio Sovietų Sąjungos prezidento Michailo Gorbačiovo vaidmenį bei jo vertinimą tarptautinėje bendruomenėje. Nobelio taikos premijos 1990 m. skyrimas jam tarsi parodo, kaip idealizuojamas buvo šis žmogus vakaruose. Deja, 1991 m. įvykiai ne tik Vilniuje, tokio požiūrio nepakeitė.

Mano giliu įsitikinimu, tuometinis Sovietų Sąjungos Prezidentas Michailas Gorbačiovas, kaip valstybės vadovas yra atsakingas už SSRS ginkluotųjų pajėgų, SSRS Vidaus reikalų ministerijos vidaus kariuomenės ir SSRS valstybės saugumo komiteto (KGB) pajėgų veiksmus 1991m. sausio 13-ąją, kurie vertintini kaip karo nusikaltimai ir/arba nusikaltimai žmoniškumui. Net jeigu minėtosios ginkluotosios pajėgos veikė be M. Gorbačiovo įsakymo (kaip teigia jis pats), jo tylus pritarimas arba nesiėmimas vėliau veiksmų ištirti įvykį ir nubausti asmenis, naudojusius ginkluotą jėgą (kovinius šaudmenis, sunkiąją karinę techniką) prieš civilius asmenis ir civilius objektus, taip pat sudaro pagrindą M. Gorbačiovo atsakomybei pagal tarptautinės baudžiamosios teisės standartus. Lietuvos Respublika jau dvidešimt vienerius metus nori teisiškai ištirti šį įvykį, tačiau Michailas Gorbačiovas nebendradarbiauja su Lietuvos Respublikos teisėsauga, o Rusijos Federacija, kaip SSRS teisių ir pareigų tęsėja pagal tarptautinę teisę, atmeta Lietuvos teisinės pagalbos prašymus net šį asmenį apklausti.

1990 m. Michailui Gorbačiovui buvo įteikta garbinga ir prestižinė Nobelio taikos premija. Tačiau manau, kad savo veiksmais ar nusikalstamu neveikimu 1991 m. dėl įvykių Vilniuje ir kitose vietose, kai byrant SSRS buvo naudojama ginkluota jėga, Michailas Gorbačiovas paniekino jam suteiktą garbingą apdovanojimą. Jo pabrėžtinis nenoras reaguoti į teisėtą Lietuvos reikalavimą teisiškai ištirti šiuos įvykius ir M. Gorbačiovo vaidmenį juose tik patvirtina buvusio SSRS Prezidento nehumanišką poziciją, su kuria aš, kaip žmogus, dėl šių įvykių praradęs tėvą, negaliu taikstytis.

Šiandien išsiunčiau kreipimąsi į Norvegijos Nobelio taikos komitetą su prašymu apsvarstyti galimybę atšaukti Nobelio taikos premiją, įteiktą Michailui Gorbačiovui 1990 m.