Hi­lia­ras gi­mė ant­ra­me IV am­žiaus de­šimt­me­ty­je Pu­at­jė mies­te, Pran­cū­zi­jo­je. Iš­si­la­vi­nęs pa­go­nis, fi­lo­so­fi­jos ži­no­vas į krikš­čio­ny­bę at­si­ver­tė per­skai­tęs Evan­ge­li­ją ir įsi­ti­ki­nęs, jog jo­je at­ra­do tie­są, ku­rios bergž­džiai ieš­ko­jo fi­lo­so­fi­jo­je. Bu­vęs jau ži­no­mas sa­vo ne­pri­ekaiš­tin­ga do­ra, vos tik pa­si­krikš­ti­jęs, 350 me­tais bu­vo kon­sek­ruo­tas sa­vo mies­to vys­ku­pu.

Hi­lia­ras iš kar­to pa­si­nau­do­jo sa­vo gi­lio­mis dok­tri­nos žinio­mis, kad nu­ga­lė­tų Jė­zaus die­viš­ku­mą nei­gu­sią ari­jo­nų ere­zi­ją ir pa­lai­ky­tų tei­sin­gą mo­ky­mą, dar kar­tą pa­tvir­tin­tą Ni­kė­jos Su­si­rin­ki­me. Ja­me 325 me­tais priešinan­tis Ari­jui bu­vo pa­skelb­ta, jog Jė­zus yra vie­na­ti­nis Die­vo sū­nus, gi­męs iš Tė­vo prieš vi­sus am­žius.

Ry­tuo­se, Fry­gi­jo­je, į ku­rią bu­vo iš­trem­tas, Hi­lia­ras at­ra­do Ry­tų te­olo­gi­jos lo­bius. Tai jam su­tei­kė nau­jų pa­ska­tų ko­vo­ti su ari­jo­nais, prieš ku­riuos vėl sto­jo į ko­vą grį­žęs į tė­vy­nę, ir pel­nė „Ry­tų Ata­na­zi­jaus“ var­dą.

Hi­lia­ras pa­ra­šė daug te­olo­gi­jos („Apie Švč. Tre­jy­bę“, „Apie su­si­rin­ki­mus“, „Apie slė­pi­nius“) bei eg­ze­ge­zės („Evan­ge­li­jų ko­men­ta­rai“, „Trak­ta­tas apie psal­mes“) vei­ka­lų, ta­čiau la­biau­siai jis yra ži­no­mas kaip pir­ma­sis Baž­ny­čios him­nų ra­šy­to­jas. Trys iš jo him­nų – la­bai gra­žios for­mos ir gi­laus tu­ri­nio – bu­vo at­ras­ti 1887 me­tais.

Daug ge­rų dar­bų pa­da­ręs ir di­džios šlo­vės su­si­lau­kęs Hi­lia­ras, pa­guos­tas slė­pi­nin­gos esa­ties Kris­taus, ku­riam per sa­vo gy­ve­ni­mą iš­ti­ki­mai tar­na­vo, mi­rė 367 me­tais.

Piero Lazzarin "Šventųjų knyga"