Kai Jėzus vėl atėjo į Kafarnaumą, žmonės išgirdo jį esant namuose, ir tiek daug prisirinko, jog nė prie durų nebeliko vietos. O jis skelbė jiems žodį.

Tada keturi vyrai atnešė paralyžiuotą žmogų. Negalėdami dėl minios prinešti jo prie Jėzaus, jie praplėšė stogą namo, kur jis buvo, ir, padarę skylę, nuleido žemyn neštuvus, ant kurių gulėjo paralyžiuotasis. Išvydęs jų tikėjimą, Jėzus kreipėsi į paralyžiuotąjį: „Sūnau, tau atleidžiamos nuodėmės!“

Tenai sėdėjo keletas Rašto aiškintojų, kurie svarstė savo širdyje: „Kaip jis drįsta taip kalbėti? Juk jis piktžodžiauja! Kas gi gali atleisti nuodėmes, jei ne vienas Dievas?!“

Jėzus, iš karto savo dvasia perpratęs jų mintis, tarė: „Kam taip manote savo širdyje? Kas lengviau – ar pasakyti paralyžiuotam: 'Tau atleidžiamos nuodėmės', ar liepti: 'Kelkis, pasiimk neštuvus ir vaikščiok'? Bet, kad žinotumėte Žmogaus Sūnų turint galią atleisti žemėje nuodėmes, – čia jis tarė paralyžiuotajam, – sakau tau: kelkis, imk savo neštuvus ir eik namo!“

Šis atsikėlęs tuojau pasiėmė neštuvus ir visų akyse nuėjo sau. Visi be galo stebėjosi ir šlovino Dievą, sakydami: „Tokių dalykų mes niekad nesame matę“.

Kiti skaitiniai: 1 Sam 8, 4–7. 10–22a; Ps 89

Evangelijos skaitinį komentuoja kun. Rimgaudas Šiūlys

Ši ištrauka yra pasakojimas apie landžius žmones. Jie greitai susižinojo, nedelsdami pasiskubino ir laiku užsiėmė tinkamas vietas prie Jėzaus. Tikriausiai galim būti tikri, kad jie ir nebeketino pasitraukti. Juk reikia nežiopsoti. Kiti, deja, vėlavo. Taip visuomet nutinka. Juk ir tarp Jėzaus mokinių buvo toks Tomas. Anot Šventojo Rašto, jis pražiopsojo pirmąjį Jėzaus pasirodymą apaštalų būriui (Jn 20, 19-29), o anot tradicijos, Tomas pavėlavo ir į Marijos laidotuves. Visa tai jam išėjo tik į naudą. Jis galėjo paliesti ir apžiūrėti randus Jėzaus rankose ir šone. Vėliau dėl jo buvo atidarytas Marijos karstas. Ir dabar yra vėluojančių. Tačiau pasirodo, kad jie yra landesni už pirmuosius. Jie lipa ant stogo, jį ardo ir leidžia ligonį prie Jėzaus. Jie galų gale nusigauna prie Viešpaties. Tikriausiai atkreipėme dėmesį į Jėzaus žodžius: „Sūnau, tau atleidžiamos nuodėmės!" Iš pradžių landūs buvo tie žmonės, dabar landžiu pasirodo besąs pats Kristus. Jis mato daugiau nei kūno ligą. Jis eina prie esmės. Jeigu esame bažnytiniai žmonės, tikriausiai pastebime, kiek daug dėmesio nuodėmei skiriama liturgijoje, Šventajame Rašte ir t.t. Iš karto einama prie mūsų didžiausios žaizdos – polinkio atsitolinti nuo Kūrėjo. Jėzus nori iš karto ištiesti savo ranką iki mūsų ir mus išgydyti. Jis irgi yra landus. Sakytume, pats landžiausias.

Bernardinai.lt archyvas