Šv. Hiliaras, vyskupas, Bažnyčios mokytojas Mk 2, 1–12 „Sakau tau: kelkis, imk savo neštuvus ir eik namo!“
Kai Jėzus vėl atėjo į Kafarnaumą, žmonės išgirdo jį esant namuose, ir tiek daug prisirinko, jog nė prie durų nebeliko vietos. O jis skelbė jiems žodį.
Tada keturi vyrai atnešė paralyžiuotą žmogų. Negalėdami dėl minios prinešti jo prie Jėzaus, jie praplėšė stogą namo, kur jis buvo, ir, padarę skylę, nuleido žemyn neštuvus, ant kurių gulėjo paralyžiuotasis. Išvydęs jų tikėjimą, Jėzus kreipėsi į paralyžiuotąjį: „Sūnau, tau atleidžiamos nuodėmės!“
Tenai sėdėjo keletas Rašto aiškintojų, kurie svarstė savo širdyje: „Kaip jis drįsta taip kalbėti? Juk jis piktžodžiauja! Kas gi gali atleisti nuodėmes, jei ne vienas Dievas?!“
Jėzus, iš karto savo dvasia perpratęs jų mintis, tarė: „Kam taip manote savo širdyje? Kas lengviau – ar pasakyti paralyžiuotam: 'Tau atleidžiamos nuodėmės', ar liepti: 'Kelkis, pasiimk neštuvus ir vaikščiok'? Bet, kad žinotumėte Žmogaus Sūnų turint galią atleisti žemėje nuodėmes, – čia jis tarė paralyžiuotajam, – sakau tau: kelkis, imk savo neštuvus ir eik namo!“
Šis atsikėlęs tuojau pasiėmė neštuvus ir visų akyse nuėjo sau. Visi be galo stebėjosi ir šlovino Dievą, sakydami: „Tokių dalykų mes niekad nesame matę“.
Kiti skaitiniai: 1 Sam 8, 4–7. 10–22a; Ps 89
Evangelijos skaitinį komentuoja kun. Rimgaudas Šiūlys
Ši ištrauka yra pasakojimas apie landžius žmones. Jie greitai susižinojo, nedelsdami pasiskubino ir laiku užsiėmė tinkamas vietas prie Jėzaus. Tikriausiai galim būti tikri, kad jie ir nebeketino pasitraukti. Juk reikia nežiopsoti. Kiti, deja, vėlavo. Taip visuomet nutinka. Juk ir tarp Jėzaus mokinių buvo toks Tomas. Anot Šventojo Rašto, jis pražiopsojo pirmąjį Jėzaus pasirodymą apaštalų būriui (Jn 20, 19-29), o anot tradicijos, Tomas pavėlavo ir į Marijos laidotuves. Visa tai jam išėjo tik į naudą. Jis galėjo paliesti ir apžiūrėti randus Jėzaus rankose ir šone. Vėliau dėl jo buvo atidarytas Marijos karstas. Ir dabar yra vėluojančių. Tačiau pasirodo, kad jie yra landesni už pirmuosius. Jie lipa ant stogo, jį ardo ir leidžia ligonį prie Jėzaus. Jie galų gale nusigauna prie Viešpaties. Tikriausiai atkreipėme dėmesį į Jėzaus žodžius: „Sūnau, tau atleidžiamos nuodėmės!" Iš pradžių landūs buvo tie žmonės, dabar landžiu pasirodo besąs pats Kristus. Jis mato daugiau nei kūno ligą. Jis eina prie esmės. Jeigu esame bažnytiniai žmonės, tikriausiai pastebime, kiek daug dėmesio nuodėmei skiriama liturgijoje, Šventajame Rašte ir t.t. Iš karto einama prie mūsų didžiausios žaizdos – polinkio atsitolinti nuo Kūrėjo. Jėzus nori iš karto ištiesti savo ranką iki mūsų ir mus išgydyti. Jis irgi yra landus. Sakytume, pats landžiausias.
Bernardinai.lt archyvas
Evangelijos komentarų archyvas
Šventasis Raštas internete lietuviškai
KOMENTARAI
Komentarai surikiuoti nuo naujausio iki seniausio (rodyti atvirkščiai)
loretai1. Su veržlumu sutikčiau. Bet "landus" tikrai nėra žodžio "veržlus" sinonimas.(A.Lyberis Sinonimų žodynas)
Landus dažniausiai visur prilįs, apeidamas kitus. Iš čia ir aliuzija apie lipimą per kitų galvas. Tiesiogiai skaitant gal ir tinka šios dienos Evangelijai, juk paralyžuotojo neštuvai tikrai buvo nuleisti per kitų galvas.:) Esmė giliau. Ko jau ko, o tų landžiųjų mūsų dienomis tikrai netrūksta. Mes jais žavimės? O kad kiekvienas to landumo neinterpretuotume savaip, aš skaitau kaip tą žodį apibūdina Dabartinės lietuvių kalbos žodynas. "Landus- mėgstantis visur lįsti, prilendantis."
Labai geras Evangelijos komentaras - netikėtas "landumo" (šis žodis gali turėti daug reikšmės atspalvių; čia jis - optimistiškas, geras veržlumas!) pamatymas iš kitos - iš Jėzaus - pusės. Puiki mintis! Priverčia pažiūrėti kitu kampu. Ačiū kun. Rimgaudui.
hmm, manau čia jau kaip kas supranta žodį 'landumas'. Kažkam tai "nesiskaitymas su kitais, lipimas per kitų galvas" (nors nelabai sutikčiau su tuo apibudinimu;), na o man, 'landumas' - tai ryžtingas ėjimas prie savo tikslo(šiuo atveju Jėzaus), prasiskverbiant pro "Mases, kurios yra kaip lipnus, visus apjungiantis darinys" pats neeinantis prie Dievo(o tik "suka ratus aplinkui") ir neleidžiantis prie Dievo prieiti kitiems. Todėl labai dažnai mums pristygsta to ryžtingai skvarbaus landumo artinantis prie Dievo ir mes įsisukame į tą rutiną kuri mus priverčia tik sukti ratus aplink..bet tai tik mano 'landumo' supratimas :)
Išganymas ne tik Žodyje bet ir mūsų apsisprendime. Reikia labai prašyti, melsti, maldauti ir tikėti kad tai yra reikalinga ir Dievas tai suteikia.
"Išvydęs jų tikėjimą,..."
Be tikėjimo nieko nenuveiksi, juolab jei nori prie Kristaus prisiliesti.
Pritariu Smilčiai. Landumas- tai nesiskaitymas su kitais, lipimas per kitų galvas. Nemanau, kad Jėzui tai patinka. Manau, kad šitai situacijai apibūdinti reikia kitų žodžių.
O aš sakyčiau, ne landūs, o kūrybingi ir nusitaikę į esmę. Žmonių masės ir šiandien pastoviai suka ratus apie Dievą, bet kažkaip pamatyti, kas svarbiausia, nesugeba. O tie vyrukai - sugebėjo. Taigi, per apkalbas, kritikos žvilgsnius, per klampų religingumą jie praeina kiaurai. Masės - kaip lipnus, visus apjungiantis darinys. Neprilipti prie jų - menas.
Broliai kapucinai
Nežinau, bendrinėje kalboje žodis landus turi reikšmę, kurią vargiai galėtume priskirti Jėzui Kristui.