Nuotrauka: thecriticalpath.info

Sovietmečiu turbūt toli gražu ne kiekvienas kaunietis suvokė arba tiesiog nekreipė dėmesio į tai, kokiame militarizuotame mieste gyvena. Didžiulės miesto teritorijos, ypač Šančiuose ir Panemunėje, buvo užimtos kareivinių ir kitų karinių objektų. 7-oji oro desanto divizija Panemunėje (apie 15 tūkst. karių), atskirasis sraigtasparnių pulkas Aleksote, tankų remonto gamykla Šančiuose, inžinerinis pulkas Žaliakalnyje, atskirasis pontoninių tiltų pulkas, atskirasis radiolokacinis batalionas, 2 karo ligoninės. Šis toli gražu neišsamus sąrašas rodo, kad Kaunas buvo tiesiog „prifarširuotas“ sovietų kariuomenės. Galbūt todėl Kaunas buvo užsieniečiams „uždarytas“ miestas, t.y. miestas, kuriame sovietų valdžia užsieniečiams neleisdavo lankytis.

Tad nenuostabu, kad 1991 m. sausio mėnesį prasidėjus sovietų kariuomenės agresijos aktams pasijutome tarsi sėdintys ant parako statinės. Iš Vilniaus vis ateidavo nerimą keliančių žinių apie organizacijos „Jedinstvo“, kurios pagrindą sudarė rusakalbiai sąjunginio pavaldumo įmonių darbuotojai, ir Komunistų partijos kolaborantų kurstomus neramumus bei keliamas riaušes, apie sovietų kariuomenės vis didesnį karinių dalinių perdislokavimą iš Sovietų Sąjungos į Lietuvą ir jų veiksmus destabilizuojant padėtį Lietuvoje. Įvairių objektų užėmimas prasidėjo sausio 2 d. Tą dieną SSRS vidaus reikalų ministerijos kariuomenės dalinys Vilniuje užėmė Lietuvos Komunistų partijos archyvą. Sargyba neleido į pastatą įeiti Lietuvos vidaus reikalų ministrui, o Lietuvos policininkai, saugoję šį pastatą, buvo išvyti. Kariškių agresyvumas ypač išaugo sausio 11 d.: Vilniuje, Kaune, Šiauliuose, Alytuje užgrobiamos ir nusiaubiamos Krašto apsaugos departamento patalpos, Kaune desantininkai gaudo jaunuolius į sovietinę armiją, sovietų kariuomenės tankai ir šarvuočiai užima Vilniaus spaudos rūmus. Kariškiai siautėja ir keliuose: Vilniuje ir Kaune karinis transportas sukelia sunkių avarijų, kuriose sužalojami ir žūsta žmonės.

Esant šioms ypatingoms aplinkybėms, Kauno miesto taryba sušaukia neeilinį posėdį ir apsvarsto galimo pasipriešinimo sovietų karinei agresijai priemones. Buvo nuspręsta sudaryti miesto gynybos štabą. Jo vadovu paskirtas savivaldybės Tarybos pirmininkas Gintaras Pukas, o nariais – Tarybos prezidiumo nariai. Taip pat nuspręsta sudaryti sąrašą strateginių objektų, kuriuos būtina ginti ir saugoti nuo bandymų užgrobti karine jėga, merui pavesta organizuoti savivaldybės pastato apsaugą ir gynybą bei padėti organizuoti saugomų strateginių objektų gynybą. Miesto tarybos deputatai (jų tos kadencijos Taryboje buvo 100, beveik visi – iškelti Sąjūdžio), buvo suskirstyti į grupes, atsakingas už tam tikrą veiklos barą. Buvo sudarytos tokios grupės: ryšių su Kauno karinės įgulos vadovybe grupė (vad. Zigmas Satkevičius), strateginių objektų gynybos organizavimo grupė (vad. Vaclovas Pečatauskas), informacijos priėmimo grupė (vad. Povilas Andrulis), informacijos patikimumo tikrinimo grupė (vad. Saulius Gricius). Buvo nuspręsta, kad, prasidėjus savivaldybės rūmų šturmui, agresijos aktas ir pasipriešinimo veiksmai turi būti filmuojami, kad liktų dokumentinė medžiaga istorijai. Buvo numatyta, kas ir kokiu būdu turi išnešti videokasetę iš savivaldybės rūmų ir saugiai ją paslėpti.

Buvo nustatyti tokie gintini strateginiai objektai: Lietuvos radijo ir televizijos Kauno skyrius S.Daukanto g-vėje, Lietuvos radijo ir televizijos centras Vaižganto g-vėje, Sitkūnų radijo stotis Kauno rajone, Juragių radijo ir televizijos stotis Kauno rajone, 2 telefonų stotys Taikos pr. ir Savanorių pr., Savivaldybės rūmai. Sitkūnų radijo stoties ir Juragių radijo ir televizijos stoties gynyba buvo organizuojama kartu su Kauno rajono savivaldybe. Aplink ginamus objektus buvo pastatytos barikados, naudojant statybinius pamatų blokus, smėlio maišus, sunkiąsias transporto priemones. Paramą statant barikadas teikė statybinės organizacijos, pramonės įmonės. Tarp savivaldybės ir daugelio iš įmonių dalykiniai ryšiai buvo užsimezgę dar nuo 1990 m. sovietų ekonominės blokados, todėl bendradarbiavimas buvo geranoriškas ir sklandus. Reikėtų priminti, kad tuo metu privatizacija dar nebuvo prasidėjusi, ir visos įmonės buvo valstybinės.

Savivaldybės rūmai ir jų prieigos neatpažįstamai pasikeitė: pastatą juosė didžiulės maišų su smėliu krūvos, kurios dengė visus pirmo aukšto langus beveik iki pat antro aukšto, prieigos prie rūmų buvo blokuotos sunkvežimių priekabomis. Pastato koridoriais rangėsi gaisrinės žarnos, o jų švirkštai buvo nukreipti į pagrindinį pastato įėjimą. Stiprios vandens čiurkšlės turėjo sulėtinti kareivių brovimąsi į vidų, tuo tarpu pats agresijos aktas, kaip minėjau, turėjo būti užfiksuotas videojuostoje.

Buvo suorganizuota, kad, gavus žinią iš Vilniaus apie Aukščiausiosios Tarybos puolimą, Kaune bus įjungtos visos civilinės gynybos tikslams įrengtos sirenos, kurios duos signalą kauniečiams rinktis prie ginamų objektų. Prasidėjus kruviniems įvykiams prie Vilniaus televizijos bokšto, tai ir buvo padaryta. Tą naktį lėkdamas automobiliu į savivaldybę miegančio Kauno gatvėmis, mačiau, kaip sirenų gausmo pažadinti žmonės traukė artimiausio ginamo objekto link. O sirenos vis kaukė ir kaukė, skelbdamos, kad mus ištiko nelaimė...

Ruošiantis galimam miesto savivaldybės šturmui, savivaldybės rūmuose tuometinio Kauno politechnikos instituto (dabar KTU) radijo sporto mėgėjų dėka buvo įrengta radijo stotis. Prie jos pasikeisdami radistai budėjo nuolat, šis postas nebuvo paliekamas be priežiūros nei dieną, nei naktį. Jeigu būtų prasidėjęs savivaldybės šturmas, būtų panaudotas šis tiesioginis ryšio kanalas su Aukščiausiąja Taryba ir su pasauliu. Anglų kalba iš anksto buvo parašyti tekstai, kreipimaisi į pasaulio tautas, informuojant apie tai, kad Kaunas yra okupuotas. Savivaldybėje, prie radijo stoties, KPI vyrams teko budėti apie mėnesį, kol padėtis stabilizavosi.

Savivaldybės rūmuose budėjimai ištisą parą tomis dienomis tapo kasdienybe. Pasikeisdami rūmuose budėjo meras ir du vicemerai, rūmuose nuolat budėjo Sąjūdžio žaliaraiščiai, kurių dauguma vėliau tapo savanoriais. Ypatingą vaidmenį atliko taip pat nuolat budėjusi savivaldybės deputato šviesaus atminimo Povilo Andrulio vadovaujama informacijos rinkimo grupė. Viešai paskelbtu telefonu ši 3–4 asmenų grupė priiminėdavo gyventojų pranešimus apie pastebėtus sovietų kariškių aktyvius veiksmus įvairiose Kauno vietose ar jo apylinkėse, registruodavo žurnale ir duomenis perduodavo šviesaus atminimo vicemero Sauliaus Griciaus vadovaujamai informacijos patikimumo tikrinimo grupei. Tik kruopščiai patikrinus ir įsitikinus, kad informacija yra patikima, šios žinios galėjo būti perduodamos viešai paskelbti per radiją ar televiziją. S.Griciaus grupės žmonės vykdavo į nurodomas vietas tikrinti informacijos ne tik patys, bet sugebėjo pasitelkti į pagalbą ir taksistus. Saulius susitarė su taksi vairuotojais, kad jie, važinėdami po miestą ir už jo pranešinėtų apie įtartiną sovietų kariškių transporto su žmonėmis ir karine technika judėjimą. Turint omenyje nemažą taksi automobilių skaičių mieste, patikimos informacijos šaltinių skaičius stipriai išsiplėtė. Informacijos rinkimas ir jos tikrinimas parodė, kad kai kurie pranešimai buvo aiškiai melagingi, jais, matyt, buvo sąmoningai siekiama destabilizuoti padėtį. Įdomu, kad Kauno gyventojai kartais patys imdavosi iniciatyvos rinkti informaciją apie kariškių judėjimą: privatus automobilis „sėda ant uodegos“ karinei kolonai ir nepaleisdamas iš akių seka paskui ją. Tai kariškius labai nervindavo. Iš tikro tai buvo pavojingas užsiėmimas, galėjęs išprovokuoti nenuspėjamą kariškių atsaką.

Ypatingu išradingumu organizuojant pasipriešinimą pasižymėjo „žaliasis“ vicemeras Saulius Gricius (jam buvo tik 27-eri, tuo metu tai buvo jauniausias vicemeras Lietuvoje). Vieną dieną užsuka jis pas mane į kabinetą ir sako: „Mere, noriu pasitarti. Turiu idėją.“ Ir išdėstė planą, kaip sovietų karinės agresijos ar visiškos okupacijos atveju, jei neliktų jokio kito ryšio, užmegzti ir palaikyti radijo ryšį su Vakarais. Jo manymu, tuometinio Kauno politechnikos instituto radijo klubas su savo trumpųjų bangų radijo siųstuvais yra pajėgus organizuoti tokį tiltą. Puiki mintis, kaip nepritarti! Šio pokalbio išdava buvo tokia: radijo klubo vadovas Algis Kregždė, dabartinis Europos radijo sporto federacijos viceprezidentas, organizavo klubo narių (iš viso apie 15 žmonų) budėjimus KPI miestelio studentų bendrabutyje įrengtoje radijo stotyje, kuri buvo daug galingesnė už tuomet Aukščiausiojoje Taryboje veikusią mėgėjišką radijo stotį.

Taigi vilniečiai perduodavo informaciją savo kolegoms į Kauną, o šie ją retransliuodavo į užsienį. Šiai informacijos sklaidai labai aktyviai talkino JAV radijo sporto mėgėjas Rodžeris Bartas, kuris perduodavo pranešimus apie įvykius Lietuvoje pagrindinėms JAV žiniasklaidos priemonėms: CBS, „Amerikos balsas“ ir kitoms. Vėliau prie šios informacijos sklaidos prisijungė kiti pasaulio trumpabangininkai. Ši ryšio sistema veikė pusę metų. Pats ištvermingiausias tarp budėtojų buvo studentas Saulius Franckevičius, kuris beveik visą tą pusmetį nepaliko savo posto. Būtina pasakyti, kad ši radijo klubo narių veikla buvo labai rizikinga: kariškiai pajuto, jog informacija nekontroliuojamu būdu perduodama į Vakarus iš KPI miestelio, tad po miestelį ėmė važinėti mašina su radijo pelengavimo įranga. Klubo vadovas A.Kregždė pasakojo, kad su bendrabučio komendante buvo aptarę tokią atsargumo priemonę: jeigu kareiviai bandytų laužtis į vidų, radistai studentai turėjo skubiai pasitraukti į iš anksto paruoštus kambarius, atsigulti į lovas, apsimesti miegančiais ir nieko nežinančiais.

Ruošiantis visiškai okupacijai ir informacinei blokadai, grupė KPI radijo mėgėjų, Sauliui Griciui sutarus su medikais ir šiems skyrus patalpas, Kauno klinikinėje ligoninėje slapta įrengė ir paruošė darbui kitą, itin galingą 5 kilovatų radijo stotį. Jos siųstuvas turėjo pradėti veikti tuo atveju, jei sovietų kariuomenei užėmus visas radijo stotis Lietuva liktų be svarbiausio tais laikais informacijos šaltinio – radijo bei televizijos. Ruošdamiesi juodajam scenarijui, KPI mokslininkai buvo pagaminę antenas, kurias per keliolika minučių buvo pasiruošta iškelti ant 75 m aukščio Kauno klinikų kamino. A. Kregždės nuomone, iš Kauno klinikų vykusias transliacijos paprasčiausiais radijo imtuvais būtų girdėję viso pasaulio žmonės.

Kodėl susisiekti su pasauliu prireikė trumpųjų bangų radijo ryšio? Atsakymas paprastas – nei interneto, nei mobiliojo telefoninio ryšio tuo metu dar nebuvo, o palydovinis ryšys nors ir veikė, bet buvo kontroliuojamas sovietų kariškių.

Atskirai paminėtini Kauno miesto savivaldybės santykiai su Kaune dislokuotos sovietų kariuomenės atstovais. Dar 1990 m. gruodžio mėnesį 7-osios oro desanto divizijos vadovybės kvietimu man kartu kitais Kauno savivaldybės tarybos deputatais teko susitikti su divizijos karininkais. Susirinkimas, kuriame dalyvavo keli šimtai karininkų ir iš Maskvos atvykę 4 ar 6 Mossovieto, t.y. Maskvos miesto tarybos, nariai, vyko labai emocingai. Miesto valdžiai buvo žeriami įvairiausi priekaištai ir kaltinimai, pradedant buitiniais klausimais, pvz., kad karininkams neskiriami butai, kad jie negauna talonų prekėms įsigyti bei pan. ir baigiant tuo – neva į kareivinių teritoriją per tvorą yra mėtomi lapeliai, raginantys kareivius nepaklusti savo vadams, nevykdyti jų įsakymų. Taip pat buvo piktinamasi, jog kauniečiai automobiliais persekioja karinio transporto kolonas.

Kartu su Kauno miesto tarybos pirmininku Gintaru Puku ir Tarybos deputatu Zigmu Satkevičiumi ne kartą teko lankytis karo komendantūroje ir kalbėtis su Kauno įgulos viršininku pulkininku Valerijumi Chackevičiumi, karo komendantu, kitais karininkais. Paskutinį kartą toks pokalbis įvyko sausio 13-osios rytą, netrukus po kruvinųjų įvykių Vilniuje. Ankstesni pokalbiai vyko gana ramiai, tiesa, taip pat keliant tam tikrus reikalavimus, pvz., nutraukti karinių kolonų persekiojimus, o tą rytą kariškių tonas buvo pasikeitęs ir daug griežtesnis. Atrodo, kad karinės įgulos vadovybei radijo ir televizijos transliacijų įsijungimas iš Kauno buvo nemalonus netikėtumas. Kariškiai bandė diktuoti savo sąlygas, reikalavo, kad televizijos ekrane vienu metų būtų ne daugiau kaip du žmonės, kad informacija nebūtų verčiama į anglų kalbą, tačiau mes tai padaryti atsisakėme.

Tą pačią dieną Kauno miesto tarybą pasiekė žinia, kad sovietų karinė vadovybė nutraukia santykius su miesto Taryba ir sutinka bendrauti tik su meru, t.y. su manimi. Santykių nutraukimo priežastys nebuvo nurodomos. Tai buvo panašu į psichologinę ataką, kuria buvo siekiama savivaldybėje padidinti įtampą, galbūt įkalti pleištą tarp Tarybos ir mero. Turiu iš karto pasakyti, kad jiems tai nepavyko. Sausio 13-osios pavakarę buvau pakviestas į divizijos štabą. Mane pasitiko aukštas, stambaus sudėjimo vyras generolo uniforma. Tai buvo Sovietų Sąjungos oro desanto pajėgų vado pavaduotojas generolas pulkininkas Osvaldas Pikauskas. Antras pagal rangą Sovietų Sąjungos oro desantininkas. Lietuvis. Buvo nemalonu kalbėtis rusiškai su tautiečiu, kuris ne tik buvo kitoje barikadų pusėje, bet, esu tikras, gavęs įsakymą nedvejodamas būtų pasiuntęs ginkluotus desantininkus prieš beginklius lietuvius, beje, jo paties gimtojo mieto gyventojus. Be didelių įžangų buvau piktai užsipultas dėl to, kad naktį Kaune buvo įjungtos sirenos ir sudrumstė ramų kauniečių miegą. Buvo reikalaujama pašalinti barikadas nuo objektų ir paraginti žmones skirstytis, pagrasinta Kaune įvesti komendanto valandą. Nieko nepažadėjau, tik pareiškiau viltį, kad Kaune nepasikartos tai, kas įvyko Vilniuje prie televizijos bokšto. Vargu ar tą pokalbį galėtum pavadinti derybomis. Tai buvo paskutinis savivaldybės kontaktas su Kaune dislokuota sovietų kariuomene.

Nors šio pranešimo tema – pasipriešinimo sovietų agresijai organizavimas Kaune, negaliu nepaminėti kitų svarbių dalykų, kurie nebuvo organizuoti, o kilo spontaniškai, pačių kauniečių iniciatyva.

Visų pirma paminėtina tai, kas tą naktį atsitiko su televizija, kai sovietų desantininkai užgrobė Vilniaus televizijos bokštą. Taigi televizijos transliacijos buvo nutrauktos sausio 13-osios naktį 2 val. 5 min. Tačiau jau maždaug po 5 minučių atsirado vaizdas iš Lietuvos radijo ir televizijos Kauno skyriaus. Pirmasis ekrane pasirodė tą vakarą budėjęs radijo žurnalistas Modestas Patašius, vėliau prie jo prisijungė Raimundas Yla, Vidas Mačiulis, Vytautas Andrejaitis, televizijos Kauno skyriui vadovavęs Raimundas Šeštakauskas. Susijaudinęs Modestas Patašius kalbėjo: „Kiek įmanoma, ginkimės jėga. Taikaus pasipriešinimo laikas baigėsi – prieš mus pačius panaudota jėga. Čia mūsų žemė, čia mes šeimininkai, jeigu reikės, mes čia ir mirsime.“

Kauno televizija perdavinėjo Lietuvai naujausias iš Vilniaus ateinančias žinias. Į televiziją net ir nekviesti vis atvykdavo kauniečiai, kurie jautė, kad būtent ten tuo metu jie gali prisidėti prie pasipriešinimo okupantams. Vytauto Didžiojo universiteto profesorė Liucija Baškauskaitė pagrindines naujienas vertė į anglų kalbą, VDU dėstytojas Linas Bulotas – į rusų kalbą. Į stačiatikius kreipėsi Kauno Pravoslavų apreiškimo katedros tėvas Ilarionas, kuris sakė, kad banditai nori užgrobti valdžią. Jis maldavo nepalaikyti diktatoriško režimo, neiti į „Jedinstvos“ mitingus. Taip pat jis kreipėsi į sovietų armijos kareivius. „Lietuva apsisprendusi, ir nereikia kraujo“, – kalbėjo jis. Vienu metu ekrane būdavo 5–6 žmonės, kurie turėjo svarbių naujienų. Pradžioje laidos buvo kiek chaotiškos, į eterį retkarčiais prasprūsdavo nepatikrinta, tikrovės neatitinkanti informacija, ypač apie karinės technikos judėjimą. Skleisdami tokią informaciją kažkas, galimas dalykas, sąmoningai siekdavo sukelti paniką tarp Lietuvos gyventojų. Vėliau tokios jautrios informacijos išleidimas į eterį vyko tik po kruopštaus jos patikimumo patikrinimo. Tdėl, kaip minėjau, buvo sudaryta mobili informacijos patikimumo tikrinimo grupė.

Su radijo transliacijų atnaujinimu situacija buvo panaši – nutilus Vilniaus radijui, po 40 sekundžių t.y. 3 val. 20 min. prabilo Sitkūnų radijo perdavimo stotis Kauno rajone. Žurnalistė Jolanta Šarpnickienė ištarė žodžius: „Kalba Kauno radiofonas, paskutinė veikianti Lietuvos radijo stotis.“ Ji be pertraukos eteryje išbuvo 7 valandas.

Kauno spaudos žurnalistai taip pat pademonstravo pilietiškumo pavyzdį. Tarp tuometinio dienraščio „Kauno tiesa“ (dabar „Kauno diena“), kuri tuo metu jau buvo pasiskelbusi nepriklausomu laikraščiu, tačiau vis dar nepratusi prie konkurencijos, ir miesto Tarybos leidžiamo „Kauno laiko“ tuo metu buvo didelė priešprieša, tačiau tai nesutrukdė užmiršti ambicijas ir susivienyti. Buvo įkurtas jungtinis štabas, ir sausio 14-ąją, pirmadienį, išėjo bendras „Kauno tiesos“ ir „Kauno laiko“ parengtas laikraštis „Laisvasis Kaunas“. Ir tai įvyko nepaisant, jog pas tuometinę „Kauno tiesos“ redaktorę Teklę Mačiulienę buvo apsilankę kariškiai ir perspėjo nekritikuoti jų veiksmų. Iš viso buvo išleisti aštuoni „Laisvojo Kauno“ numeriai.

O kaip galėčiau nepaminėti šimtų kauniečių, kurie neraginami važiavo į Vilnių ginti Parlamento, televizijos bokšto? Kaip nepaminėti kauniečio Tito Masiulio, jaunuolio, pačiame jėgų žydėjime atidavusio gyvybę prie televizijos bokšto? Ir jokios visuomenės apklausos manęs neįtikins, kad dauguma Lietuvos gyventojų mieliau rinktųsi ne nepriklausomybę, o ekonominę gerovę. Esu tikras, kad lemiamu momentu dauguma vis dėlto pasielgtų taip, kaip tada, kai visi jautėmės esantys vienos motinos Lietuvos sūnūs ir dukros.

...Sausio 13-osios vakaras. Laisvės alėja, prie savivaldybės rūmų. Tūkstančiai žmonių. Tiek daug žmonių čia nesu matęs nuo to laiko, kai 1972 m. gegužės 14 d. Kauno muzikinio teatro sodelyje protestuodamas prieš sovietų valdžią susidegino Romas Kalanta. Prie atdaro savivaldybės rūmų lango antrame aukšte – kunigas Ričardas Mikutavičius. Jis laiko šventas Mišias už žuvusius nepriklausomybės gynėjus, už Lietuvą. Tūkstančių žmonių tariami „Tėve mūsų“ žodžiai skamba tarsi priesaika Lietuvai...

Pranešimas perskaitytas 2012 sausio 12 dieną Seime vykusiame Lietuvos valstybės gynėjų minėjime „Atmintis gyva“.