Straipsnis publikuotas žurnale šeimai „Artuma“ 2012 Nr. 1

Atkūrus Nepriklausomybę, vėl atgavome teisę viešai ir niekieno nepersekiojami praktikuoti savo tikėjimą. Mes, katalikai, pamatėme, jog esame ne vieni – šalia mūsų gyvena ir kiti krikščionys, su kuriais galbūt nelabai mokame bendrauti. Nors Lietuva nuo seno garsėjo kaip pakanti ir tolerantiška tauta, mūsų laikais šių įgūdžių trūksta. Pagrindinės krikščioniškos konfesijos, su kuriomis susiduriame savo krašte, yra stačiatikiai, evangelikai liuteronai ir reformatai. Nors mūsų tarpusavio santykiai geri, tačiau negalime paneigti visų konfesinio skirtingumo fakto.

O kaipgi elgtis, kai požiūriai išsiskiria? Galimos trys ribinės laikysenos: abejingumas, priešiškumas ir skirtumų ignoravimas. Nė viena šių laikysenų nėra priimtina. Abejingumas ir priešiškumas reikštų nemeilę kitam asmeniui, o skirtumų ignoravimas – nemeilę sau, kuri kyla iš menko savęs pažinimo ir vertinimo. Norint suprasti, kaip bendrauti su kuo nors, kas yra kitoks nei aš, reikia suvokti, ką reiškia „tolerancija“.

Šis žodis yra kilęs iš lotynų kalbos (tolerare) ir reiškia pakantumą, t. y. pakantumą tam, ką man sunku priimti, ko nesuprantu, pvz.: kito žmogaus elgesio, kalbos, būdo ir pan. Maža to, bendraujant su kitu asmeniu, nepakanka vien tik toleruoti, pakęsti. Dar reikia ir meilės, nes ji bendravimui teikia ne vien įsipareigojimą, bet ir džiaugsmą.

Meilė ir tiesa

Dauguma sutiks, kad pakęsti ar juolab mylėti kitaip mąstantį žmogų yra labai sunku, jeigu iš viso įmanoma. Tai tiesa, savo jėgomis to padaryti negalime – reikia Dievo pagalbos. Visų pirma meilės ryšys turi jungti mane su Dievu. Bet vis dar lieka neišspręstas prioritetų klausimas. Bėda ta, kad meilė neįmanoma, jei ji nekuriama ant tiesos pamato. Būtent tiesa tolerancijos neleidžia suabsoliutinti.
Meilė ir tiesa bendraujant su kiekvienu žmogumi yra svarbiausios dorybės. Jos kyla iš asmens, jo veiksmų ir sakomų minčių skirtumo. Pagal tai skiriamos dvi tolerancijos rūšys: asmens ir turinio. Problema beveik visuomet kyla tik dėl turinio. Vos tik kito žmogaus žodžiai ir veiksmai nesutampa su maniškiais, iš karto įsiplieskia ugnis. O ką daryti tada, jei kitas žmogus sako netiesą ar savo elgesiu žeidžia kitus?

Šv. Tomo sprendimas

Didis Viduramžių teologas ir filosofas šv. Tomas Akvinietis nagrinėjo meilės ir teisingumo santykio problemą. Jis teigė, kad net ir labiausiai sugedęs žmogus nepraranda savo asmens vertės. Todėl meilė įsako mylėti kitą asmenį bet kokiu atveju, o teisingumas reikalauja neleisti, kad plistų jo skleidžiamas blogis. Vienai iš šių vertybių reikia skirti prioritetą, nes abiejų vienu metu ir to paties asmens atžvilgiu praktikuoti neįmanoma. Bet kuriai? Meilė atrodo didesnė ir svarbesnė, todėl savaime esame linkę jai teikti pirmenybę. Norime visus mylėti, viską atleisti, viską toleruoti. Šv. Tomas su tuo nesutiktų, nes teisingumas reiškia meilės minimumą. Neįvykdę minimumo, negalime siekti maksimumo. Pagal Akvinietį darbdavys, mėnesiais neišmokantis atlyginimo darbininkams, negali kokia nors proga jiems dovanoti brangių dovanų, taip rodydamas savo meilę. Pirmutinė jo pareiga yra išmokėti algas, o tik paskui dovanoti dovanas. Todėl tiesa ir teisingumas nusipelno pirmumo.

Išmintingas pritaikymas

Šią šv. Tomo Akviniečio taisyklę galime pritaikyti bendraudami su kitų konfesijų atstovais, tik labai išmintingai. Negalime tolerancijos suabsoliutinti savasties sąskaita, kaip ir negalime tapti teisingumo cerberiais, kurie visokį bendravimą pradeda nuo savo tiesos įrodinėjimo. Viena vertus, labai svarbu jausti savo ribas, paklausiant savęs, kaip toli aš galiu eiti taip bendraudamas, ar mano tikėjimas yra tvirtas? Ne gėda sau pačiam pripažinti savo ribas ir nepajėgumą.

Vienybės nepasieksime jokiais teisės aktais. Pirmiausia turime suartėti savo širdimis, savo viduje nuoširdžiai savęs paklausdami, kur glūdi tiesa.

Atvirkščiai, tai rodo nuolankumą ir savęs pažinimą. Kita vertus, toks bendravimas gali praturtinti, netgi suteikti jėgų. Su kitais krikščionimis turime labai daug bendro ir galime tuo dalytis. Šie mūsų broliai daro daug gero, todėl ne tik galime, bet ir privalome su jais bendradarbiauti skleisdami gėrį. Sykiu neturime pamiršti to, kas esame, privalome vertinti savitumus. Taip pat turime išlikti atviri, netgi nebijoti diskutuoti, bet svarbiausia – turime melstis ir leisti veikti Dievui, kuris labiausiai trokšta visų krikščionių vienybės.

Mūsų dabartinis popiežius Benediktas XVI, rugsėjį lankydamasis Erfurte, išsakė labai svarbią mintį, kad vienybės nepasieksime jokiais teisės aktais. Pirmiausia turime suartėti savo širdimis, savo viduje nuoširdžiai savęs paklausdami, kur glūdi tiesa.