Tekstas publikuotas žurnale šeimai „Artuma“ 2012 m. Nr. 1

Antanas Gailius Nuotraukos autorius Saulius Žiūra/BFL © Baltijos fotografijos linija

Viešojoje erdvėje dažnėjant diskusijoms apie Bažnyčios ir valstybės santykius ar net apie tikėjimą ir ateizmą, į jas norom nenorom esame įtraukiami ir tie, kurie save laikome Bažnyčios nariais. Tos diskusijos, tiesa, nėra nei labai karštos, nei labai prasmingos, bet aš manau, kad gerai, jog jų randasi. Galbūt jos yra ženklas, kad į tikėjimo ir Bažnyčios reikalus pradedame žiūrėti rimčiau. Galbūt pamaži liausimės manę, kad svarbu tik krikštynos, vestuvės ir laidotuvės, kaip sakoma, „su Bažnyčia“. Galbūt net suvoksime, jog klausimas apie Dievą yra toks pamatinis, kad negalima gyventi, į šį klausimą nesusiradus savo atsakymo. Dar daugiau – kad visas gyvenimas ir yra mėginimas į šį klausimą atsakyti.

Žinia, tie, kurie laikome save Bažnyčios nariais, galime guostis, kad turime gaires, kaip ieškoti atsakymo į šį turbūt vis dėlto patį didžiausią klausimą. Bet vis tiek – tik gaires. Čia kaip su Dešimtimi Dievo įsakymų – lyg ir laikomės jų, lyg ir žinome juos, bet kad nelabai. Juk vis tiek pirmiausia galvojame – nevok, nekalbėk netiesos ir, aišku, nepaleistuvauk. O kaip su pačiu pirmuoju įsakymu? Ar dažnai jį atsimename? O jei ir atsimename – juk vis tiek kiekvienas pagal savo sąžinę sprendžiame, ką reiškia „neturėti kitų dievų“. Jei taip nebūtų – juk neklestėtų Lietuvoje raganos, žiniuonės ir būrėjos?

Bet nebūtinai turime būti ir tokie nevykę krikščionys, kad Dievo neatskirtume nuo stabuko ar amuleto. Esama tarp mūsų ir tokių, kurie taip uoliai stengiasi laikytis gairių, kad jau pradeda ir nebegyventi. Esu pats tokių matęs, tikriausiai matėte ir jūs. Užvis mieliausiai jie visą gyvenimą suspaustų į taisykles ir užsidarytų savanoriškame gete.

Ką tik praėjęs Šventųjų Kalėdų metas buvo dovanų metas. Dovanų laukiame visi, džiaugiamės jas gavę, net jeigu jos nelabai didelės, net jeigu mums norėjosi ne tokių, o kitokių. O kartais dovanos būna tokios didelės ir brangios, kad net naktį keliamės ir einame pasitikrinti, ar tikrai jų gavome.

Apie dovanas pradėjau mąstyti būtent dėl tų minėtų diskusijų viešojoje erdvėje, verčiančių ir mus pačius susivokti, kas esame ir kas yra mūsų gyvenimas šiame, kaip dažnai mėgstame sakyti, perdėm sekuliariame pasaulyje.

Kažkaip prisiminiau, jog ir pats faktas, kad drįstame save krikščionimis laikyti, yra ne mūsų nuopelnas, bet dovana. Žinia, kasdieniame gyvenime apie tai gal ne nuolatos mąstome, gal ir per krikštą į klausimą, ko prašome, atnešę ar atvedę krikštijamąjį, tik mechaniškai ir nieko negalvodami atsakome: „Tikėjimo malonės.“ Bet juk jeigu malonės, vadinasi – dovanos? Liturgijoje kaip niekur kitur glaustai formuluojami patys krikščionybės pamatai.

Jeigu surizikuojame plėšti pakuotę po truputį toliau, anksčiau ar vėliau pamatome, kad mums tekusi dovana yra begalinė.

Žinoma, gautas dovanas turime išsipakuoti ir jomis naudotis, tik tada jos iš tikrųjų tampa dovanomis. Kai kalbame apie tokio didumo dovanas, kaip gyvenimas arba ta pati „tikėjimo malonė“, turbūt nė vienas negalėsime pasakyti, kad įstengėme jas iš tikrųjų „išsipakuoti“ ir aprėpti. Ne vienam nutinka taip, kad pavyksta tik vos vos prasikrapštyti pakuotės kamputį, bet jis vis tiek mano, kad gavo dovaną ir kad tas kamputis ir yra visa dovana.

Tačiau jeigu surizikuojame plėšti pakuotę po truputį toliau, anksčiau ar vėliau pamatome, kad mums tekusi dovana yra begalinė. Kad tikrai jos neaprėpsime ir kad ji didesnė už mus pačius ir už visas mūsų taisykles. Tada galbūt išsigąstame ir mėginame suvynioti atgal pakuotės draiskanas, taip tikėdamiesi nugyventi gyvenimą paprasčiau ir aiškiau.

Bet juk galime ir neišsigąsti. Galime pagalvoti, kad tas, kuris mums tokią neįtikėtiną dovaną davė, pajėgus panešti ir ją, ir mus pačius.
Tik tada, kaip man regisi, ir prasideda tikrasis mūsų gyvenimas.
Galbūt tik tada mes apskritai pradedame numanyti, kas yra Dievas.