Jėzus vėl nuėjo į paežerę. Ištisa minia rinkosi prie jo, o jis juos mokė. Praeidamas jis pamatė Levį, Alfiejaus sūnų, sėdintį muitinėje, ir tarė jam: „Sek paskui mane!“ Šis atsikėlė ir nuėjo paskui jį.

Kai Jėzus Levio namuose buvo pasodintas prie stalo, daug muitininkų bei nusidėjėlių sėdosi su juo ir jo mokiniais, nes daug buvo tokių, kurie sekė paskui jį. Rašto aiškintojai iš fariziejų, išvydę jį valgantį su nusidėjėliais ir muitininkais, prikišo jo mokiniams: „Kodėl jis valgo su muitininkais ir nusidėjėliais?“

Tai išgirdęs, Jėzus atsiliepė: „Ne sveikiesiems reikia gydytojo, bet ligoniams! Aš atėjau ne teisiųjų šaukti, o nusidėjėlių“.

Kiti skaitiniai: 1 Sam 9, 1–4. 17–19; 10, 1a; Ps 89

Jėzus pamato žmogų, sėdintį muitinėje. Tai yra Levis, būsimas Jėzaus mokinys. O aplinka, kurioje Jėzus jį aptinka, yra muitinė. Pavojinga aplinka. Joje galima greitai nupulti. Įmanoma nejučiomis suklupti. Kai kas gal pasakytų - beveik neįmanoma atsilaikyti pavojams. Taip pat, jeigu jis jau yra muitininkas, jis yra žydų užkariautojų romėnų bendradarbis. Kitų laikomas pakaliku. Tačiau ką Jėzus turėjo pamatyti jame, kad galėtų ištarti: „Sek paskui mane!"? Kai ką labai svarbaus ir gilaus. Ir išties Levis pakyla ir seka Jėzumi. Atrodo, Jėzui pavyksta ištraukti Levį.

Tačiau toliau mes regime Jėzų jau tarp muitininkų ir nusidėjėlių. Jis pats pasineria į jų ratą. Į tą pačią aplinką, iš kurios ką tik pabandė Levį ištraukti. Jėzaus pasiaiškinimas labai paprastas: „Ne sveikiesiems reikia gydytojo, bet ligoniams!". Graži mintis. Be galo teisinga mintis. Jėzus sėdi su nusidėjėliais prie stalo. Tikriausiai jų nuodėmės nebuvo tik kažkam koją numinti. Būta kai ko rimčiau. Jėzus sėdasi su jais prie stalo. Ima lietis vynas, atnešami kepsniai... tačiau ar viskas tuo ir baigiasi. Ar šito ir gana, kad Jėzus įsijungtų į jų ratą? Ar nėra taip, kad Jis iki galo nusileis į nusidėjėlių aplinką tik kai atsidurs tarp dviejų plėšikų Golgotos kalne? Tik čia jis pagaliau bus visiškai įsijungęs į jų tarpą.

Bernardinai.lt archyvas