Sekmadienį, sausio 15-ąją, minima Pasaulinė migrantų ir pabėgėlių diena. Jos minėjimas siekia Pirmojo pasaulinio karo pradžią, kai popiežius Benediktas XV paragino šelpti dėl karo veiksmų savo gimtąsias vietas palikti priverstus žmones. Tokia solidarumo su pabėgėliais ir migrantais diena pirmą kartą buvo pažymėta 1915 metais.

Popiežiškosios migrantų ir keliaujančiųjų sielovados tarybos pirmininkas (vasario 18 d. konsistorijoje tapsiantis kardinolu) arkivyskupas Antonio Maria Veglio šiemetinės Pasaulinės migrantų ir pabėgėlių dienos proga duodamas interviu Vatikano radijui visų pirma priminė, kokie dideli migracijos reiškinio mastai. Šiuo metu migrantų skaičius siekia 200 mln., pabėgėlių yra apie 15 mln., laikinai perkelų žmonių – 27 mln. Be to dar yra apie 3 mln. jaunų žmonių, išvykusių į užsienį studijuoti.

Dabartiniame pasaulyje gerokai padidėjusį žmonių mobilumą Bažnyčia suvokia ir kaip iššūkį jos sielovadinei misija bei drauge kaip galimybę plėsti evangelizavimo misijos apimtį ir jos vykdymo akiračius. Dabartinė socialinė ir religinė situacija, kurios vienas svarbiausių bruožų yra padidėjęs žmonių ir tautų mobilumas, savaime skatina įvairioms kultūroms atstovaujančių ir skirtingas tapatybes turinčių žmonių bendravimą, keitimąsi gyvenimo patirtimi bei kultūrinėmis vertybėmis. Bažnyčia į šią naują situaciją žiūri kaip į naują šansą kuo plačiau paskleisti Kristaus gerąją naujieną.

„Šiandienis migracijos reiškinys taip pat yra Apvaizdos suteikta proga skelbti Evangeliją šiuolaikiniame pasaulyje, - rašoma Popiežiaus dokumente. Vyrai ir moterys iš įvairių žemės regionų, dar nesusitikę su Kristumi ar pažįstantys jį tik iš dalies, prašosi būti priimami į šalis, turinčias seną krikščionybės tradiciją. Būtina surasti tinkamų būdų, leisiančių jiems susipažinti su Jėzumi Kristumi“.

„Savo ruožtu migrantų kilmės, tranzito ir migrantų srautus svetingai priimančiųjų šalių Bažnyčios turėtų tarpusavyje labiau bendradarbiauti“, - pabrėžia Popiežius. „Krikščionių bendruomenės privalo skirti ypatingą dėmesį darbo migrantams ir jų šeimoms, lydėti juos malda, solidarumu ir krikščioniškąja meile, pabrėždamos tai, kas abipusiškai praturtina, ir skatindamos naujus politinius, ekonominius ir socialinius projektus, prisidedančius prie didesnės pagarbos kiekvieno asmens kilnumui, šeimos išsaugojimo, galimybės gauti tinkamą būstą, darbą ir gerovę“.

Savo žinioje popiežius Benediktas atskirai pamini užsienyje studijuojantį jaunimą. „Krikščionių bendruomenės turėtų būti ypač jautrios jaunuoliams, kuriems dėl jų jaunystės reikia ne tik kultūrinio augimo, bet ir atsparos taškų, nes jie savo širdyse labai alksta tiesos ir trokšta sutikti Dievą. Krikščioniškosios pakraipos universitetai ypatingu būdu turi būti liudijimo ir naujosios evangelizacijos skleidimo vietos, rimtai įsipareigoti socialinei, kultūrinei ir žmogiškajai pažangai akademinėje aplinkoje. Jiems taip pat privalu skatinti kultūrų dialogą ir branginti tarptautinių studentų indėlį. Sutikdami autentiškų Evangelijos liudytojų ir krikščioniškojo gyvenimo pavyzdžių, studentai patys pajus paskatą tapti naujosios evangelizacijos skleidėjais“.