Anykščiai. Nuotraukos šaltinis www.efoto.lt

Vienas sausio vakaras sausakimšame Anykščių sakralinio meno centre, simboliškai pavadintas „Kultūros darbai gimtinei“, man pasirodė panašus į ežerą, kurį pripildo nuo skirtingų šlaitų sutekantys ir susiliejantys upeliai.

Taip sutapo, kad prie simbolinių Anykščių, kaip 2012-ųjų Lietuvos kultūros sostinės, vartų tą vakarą tarsi atsitiktinai susibūrė veiklūs, iniciatyvūs, bet skirtingose srityse ir savitai save realizuojantys kultūros žmonės. Tokie, kuriems Anykščiai – svarbi vieta jų asmeninėje biografijoje, galima sakyti – įkvepiantis ženklas.

Ir tokio susibūrimo metu staiga tapo aišku, kad visos idėjos, kurios dalykinėse programose dažnai nuskamba biurokratine ir sunkiai suprantama kalba, gali pasklisti visai kitaip. Per vieną vakaro valandą jos gali būti išreikštos ne pastraipomis, o jausmus sukeliančiomis užuominomis – tiek ir gana įspūdžiui sukurti.

Jaunajai pianistei M. Daunoraitei – kultūros ministro A. Gelūno sveikinimai. Tautvydo Kontrimavičiaus nuotrauka

Tą vakarą Anykščiuose buvo pagerbtos dvi skirtingų veiklos sričių ir skirtingo amžiaus laureatės: 2011-ųjų Teresės Mikeliūnaitės Anykščių kultūros premijos laureatė, 51 metų dailės istorikė ir menotyrininkė, Lietuvos dailės muziejaus Senosios dailės rinkinio saugotoja Dalia Tarandaitė, gimusi ir užaugusi Anykščių krašte, bei jaunoji anykštėnė 10-metė pianistė Milda Daunoraitė, pernai gruodį laimėjusi Lietuvos televizijos konkursą „Vunderkindai.lt“.

Tuo metu, kai visus kitus šalies vunderkindus sveikino Prezidentė Dalia Grybauskaitė, Mildos nebuvo Lietuvoje – ji koncertavo Paryžiuje. Užtat ir Prezidentės sveikinimai ją pasivijo prie Kultūros sostinės vartų – juos talentingajai muzikantei perdavė į Anykščius atvykęs Lietuvos Respublikos kultūros ministras Arūnas Gelūnas.

Tą patį vakarą ministras Anykščių merui Sigučiui Obelevičiui iškilmingai įteikė ir dokumentus, pagrindžiančius Anykščių teisę 2012-aisiais vadintis šalies kultūros sostine. Lygindamas vienos ir kitos ministro dovanos svorį ir bandydamas pasverti anykštėnų plojimus, abi jas palydėjusius, drįstu prisipažinti, kad Mildos sėkmė buvo su didesniu džiaugsmu sutikta. Taip ir turi būti – Kultūros sostinės istoriją rašo ir rašys konkretūs kultūros ir meno kūrėjai, kurie bus ne įsakymais ar sprendimais įpareigoti, o savo nuostatas ir talentą išreikšti kasdien siekiantys.

Atrodo, kad tai iškart perprato ir kultūros ministras, su Anykščių kaip Kultūros sostinės idėjomis susipažinęs. „Lietuvių sąmonėje Anykščiai visuomet buvo ir yra kultūros kraštas – vien tik Antano Baranausko „Anykščių šilelis“ ko vertas“, – kalbėjo Anykščiuose A. Gelūnas, čia pat pasidalijęs jį nustebinusiomis žiniomis, kad autorinio kino programą Anykščiuose žiūri pilnutėlė žiūrovų salė, o į „popso“ koncertą nuperkami tik 6 bilietai. „Kai dabar išgirstu, jog jūs kultūros sostinėje auginsite atžalyną, kultūra auklėsite vaikus ir jaunimą – ko dar geresnio galėčiau tikėtis iš kultūros sostinės?..“ – sakė ministras.

T. Mikeliūnaitės Anykščių kultūros premijos laureatę D. Tarandaitę (centre) apdovanojo Anykščių meras S. Obelevičius. Tautvydo Kontrimavičiaus nuotrauka

„Anykščių kraštas labiausiai ypatingas čia savo veiklos pėdsakus palikusių žmonių dėka“, – sakė ir Kultūros ministerijos Regionų kultūros skyriaus vedėja Irena Seliukaitė, kaip pirmąją savo darbovietę vis dar prisimenanti Anykščių rajono Skiemonių vidurinę mokyklą.

I. Seliukaitė pirmiausia minėjo muziejininkę Teresę Mikeliūnaitę (1928–1984) – kaip anykštėnę, kultūros veikloje rodžiusią ir iki šiol rodančią įkvepiantį pavyzdį. Ji 1960–1984 m. Anykščiuose vadovavo A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialiniam muziejui ir sugebėjo išskirti Anykščių krašto muziejus iš dešimčių standartinių Lietuvos rajonų muziejų gretos, pristatyti juos kaip gyvą dialogą su kūrėjais apie kultūrą. Pasak I. Seliukaitės, tokie žmonės, turintys stiprų dvasios pasiryžimą, net ir pasitraukę į Amžinybę geba išsaugoti savo darbų tęstinumą.

„Muziejus, teikdamas Dalios Tarandaitės kandidatūrą Teresės Mikeliūnaitės Anykščių kultūros premijai, matė joje antrąją Teresę Mikeliūnaitę“, – pripažino dabartinis A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialinio muziejaus direktorius Antanas Verbickas, sveikindamas šios premijos, Anykščiuose teikiamos kasmet nuo 2001 m., laureatę.

Tą vakarą buvo prisiminta, kad nuo 2000 m. Anykščių kultūrinėje veikloje aktyviai dalyvaujanti menotyrininkė D. Tarandaitė atskleidė naujas anykštėnų vertybes. Ji ištyrė Sakralinio meno centro ekspozicijos pagrindą sudarančios monsinjoro Alberto Talačkos sukauptos ir Anykščiams dovanotos meno kolekcijos vertę ir atskleidė Lietuvai jos unikalumą – tiesiog šios kruopščios menotyrininkės dėka Anykščiai turi pagrindą didžiuotis.

Anykščių sakralinio meno centre dainuoja A. Cicėnaitė, jai akompanuoja Ž. Survilaitė. Tautvydo Kontrimavičiaus nuotrauka

O pati D. Tarandaitė tą vakarą pirmiausia pabrėžė, jog gimtinė – kiekvienam svarbiausia vieta žemėje, todėl jai esanti didžiausia garbė ir malonumas prisiliesti ir prisidėti prie Anykščių krašto kultūros. Kartu ji prisiminė, kad jai augant Anykščiai buvę tik literatūros sostinė, bet nuo to laiko jos gimtinė jau pasipildė naujais stipriais simboliais: Arklio ir Siauruko muziejais, sakralinio meno ekspozicija.

Tą vakarą muzikos garsais anykštėnus žavėjo ne tik jaunoji vunderkindė pianistė M. Daunoraitė, bet ir prigimtimi anykštėnais save laikantys solistai Aušra Cicėnaitė, Eugenija Klivickaitė ir Tomas Tuskenis. Baltąjį Sakralinio meno centro rojalį pirmąkart prakalbino ir pianistė Živilė Survilaitė – XX a. pradžios Anykščių kultūros organizatoriaus, vargonininko ir fotografo Juozo Survilos, bene pirmojo anykštėno, susirūpinusio viešąja kultūrine veikla Anykščiuose, anūkė.

Vartai atverti, Šilutės, praėjusių metų Lietuvos kultūros sostinės, dovanotas angelas jau Angelų muziejuje, Anykščiuose iškabinti plakatai žinią skelbia – kas toliau?

Toliau – atsivėrimai, jų pavyzdį šiemet rodant jauniesiems anykštėnams. Taip skelbia ir skatina Anykščių kaip šių metų Lietuvos kultūros sostinės jaunieji ambasadoriai sportininkas Giedrius Titenis, choreografas Deividas Meškauskas ir verslininkė Ieva Juodelytė, šią žiemą išdrįsę nerti į putotą vonią ir nusifotografuoti Kultūros sostinės plakatams bei kitai reklaminei atributikai.

Jie savo pavyzdžiu tiesiog ragina atsikratyti stereotipo, kad kultūra yra tik kažkoks renginys, meno kūrinys ar knyga – bet kažkodėl ne kasdienis gyvenimas Kultūros sostinėje ar toli nuo jos, siekiant kasdien jausti kultūros procesus, juos geranoriškai skatinti ir juose dalyvauti.

Nuo klasikinės renginių pynės – festivalių, kūrybinių laboratorijų, švenčių ir pramogų – Anykščiai kaip kultūros sostinė šiemet niekur nepabėgs. Tačiau net ir Anykščių meras Sigutis Obelevičius jau susitaikė su mintimi, kad „Anykščių – 2012-ųjų Kultūros sostinės projektas yra jaunų žmonių jauniems žmonėms“.

Ką padarysi, nors šiuos vienus metus vyresniems nei 40 (50?, 60? etc.) gal jau teks iškęsti, nebūnant dėmesio centre ir pasižiūrėti šiek tiek iš šalies, kaip šiuolaikinė jaunimo karta įsivaizduoja kultūrinius atsivėrimus. Lai jie mums parodo, kaip geba ant senųjų tradicijos pamatų statyti visai kitokį kultūros rūmą, kuriame mes, vyresnieji, gal nebeįžiūrime nei durų, nei langų...

Kultūros sostinės ambasadorius plaukikas Giedrius Titenis – reklaminiame plakate

Todėl šalia to, kas įprasta, Kultūros sostinėje bus realizuojamos ir netradicinės, iki šiol Lietuvoje niekur taip koncentruotai nesutelktos kultūrinės idėjos, provokuojančios kurti, užuot stebėjus, siūlyti, užuot laukus, pagaliau – veltis į diskusijas, taip kurstant kultūros procesą.

Tokios meno idėjos, kaip Anykščių ambasadoriumi sutikusio būti Naujų idėjų kamerinio orkestro ir jo vadovo jauno kompozitoriaus Gedimino Gelgoto iniciatyva – remiantis subtiliais potyriais Anykščiuose ir apylinkėse, sukurti ir paskleisti metų laikus liudijančius muzikinius vaizdo siužetus.

Tokios, kaip ir jaunųjų reklamos kūrėjų idėja įkurdinti plakatuose kelis vonioje plūduriuojančius ambasadorius: vos tik jie pasklido Anykščiuose, iškart buvo pastebėti ir apkalbėti, kai kiti įvairias naudingas žinias skelbiantys popieriaus lakštai pusmetį kabo ir niekaip akiai neužkliūna.

Tokių atsivėrimų, kuriuose šiemet bus minimi Anykščiai kaip Lietuvos kultūros sostinė, tikiu, bus tiek daug, kiek šalyje ir už jos ribų yra jaunų žmonių, norinčių, kad jų kūrybinėje veikloje ilgam liktų ir Anykščių vardas.

Mat pati idėja – pasinaudoti proga ir tapti vienu iš kultūros kūrėjų – yra labiau įkvepianti, nei penkiskart būti tradicinio kultūros renginio žiopsotoju...