Galiu teigti, kad kiekvienas žmogus laiko save bent truputį tikinčiu. Tikėti galima savimi, galima tikėti ir kitu, bet galima tikėti ir į Dievą. Taip pat galime sakyti, kad tikėjimas yra tarsi užrakinta skrynia, ir niekas nežino, kas yra jos viduje. Tad nėra ko ir diskutuoti ta tema, bet tai nėra galutinis atsakymas, kai kalbame apie tikėjimo prasmę ir jo ištakas. Taigi kaip turime kalbėti apie tikėjimą į Dievą ir jo pažinimą, kad jis mums būtų artimas ir suprantamas?

Aš manau, žmogus iš prigimties yra religingas ir siekiantis Dievo. Bandymas suprasti šį teiginį leidžia daryti išvadą, kad tikėti nėra nieko keisto. Bet kodėl vieni lengvai įtiki Dievą, o kiti – atvirkščiai, niekaip negali susitaikyti su mintimi, jog Dievas yra ir kad jis gali būti pažinus? Dar kiti bando atmesti, bet kokius svarstymus, neva kalbėti apie „transcendenciją“, kaip nepakankamą elementą pažinimui, nėra reikalo ir prasmės. Treti tiki, bet niekaip negali paaiškinti į ką, tiesiog paklūsta tam tikroms srovėms.

Dauguma žmonių mano, kad tikėjimas yra Dievo dovana. Taigi arba tu turi šią dovaną, arba ne. Aš sutinku su šiuo teiginiu ir manau, kad jis yra teisingas, nes Dievas pirmasis artinasi prie mūsų, kitaip mes negalėtume kalbėti apie tikėjimą kaip žmogaus gyvenimo elementą. Tikėjimą aš laikau daugiau, nei tik pasitikėjimu savim.

Patirtis

Kai aš dalinuosi savo tikėjimo patirtimi su pažįstamais ar bičiuliais, labai dažnai tenka kalbėti apie Dievo įvaizdį. Dažniausiai tai būna neteisingi stereotipai ir įsivaizdavimai, paremti jų menkomis teologinėmis žiniomis ir tai trukdo kalbėti apie Dievą. Dažnai minima „Teodicėjos“( theos – Dievas gr. dikē – teisė, teisingumas) tema: kodėl Dievas, būdamas visagalis, neužkerta kelio nelaimėms ir nepanaikina blogio? Kitas aktualus klausimas yra: jei aš einu į bažnyčią ir atrodo esu doras krikščionis, tai kodėl mane persekioja nelaimės?

Tai yra labai svarbūs klausimai, ir juos reikia svariai apmąstyti. Jeigu kalbėtume apie mūsų pačių sukurtą Dievą, tada aš jums pateikčiau visus atsakymus. Turiu pripažinti, jog į minėtus klausimus atsakyti nėra lengva. Manau, kokį nors aiškumą pasieksime tuo atveju, jei diskutuosime šiais klausimais ir mėginsime suprasti religijos esmę ir tikėjimo prasmę. Nežinojimas atsakymų į minėtus klausimus dar nėra priežastis netikėti Dievu.

Siūlau pažvelgti į dangų. Jau vien ta mintis, kad mąstymas apie visatą ir kūriniją sukelia neapsakomą jausmą, gali būti atspirties tašku, tokio tikėjimo link, kai mąstau, jog tiesiog paprasta materija įgavo: mąstančio, jaučiančio, tikinčio, klausiančio ar save realizuojančio asmens pavidalą. Aš, kaip ir jūs, žaviuosi ir nepaliauju stebėtis šiuo fenomenu. Aš kalbu apie – Nuostabą. Žiūrint antropologijos aspektu, čia galime kalbėti apie žmogų, bandantį suvokti aplinką. Žmogų, kuris stebisi ir bando šia nuostata racionaliai aprėpti pasaulį.

Dėkojimas

Dauguma žmonių religiją laiko baimės išraiška „nepažįstamajam Dievui“ ir laikosi tos nuomonės, jog religija atsirado iš baimės, todėl tikėjimas Dievu yra primityvus dalykas. Čia galime prisiminti kai kurių filosofų mintis ir jų atsiliepimus: tai F. Nietzsche, kuris „palaidojo Dievą“ ar K. Marxsas, kuris laidojo religiją, vadindamas ją „priemone liaudžiai valdyti“. Visiškai nepritariu šioms nuomonėms ir nesutinku su šiais teiginiais, vien dėl to, kad Dievo taip niekas ir nesugebėjo palaidoti, o religija kai kuriuose pasaulio kraštuose, atrodo, neteko ankstesnio vaidmens, bet yra fenomenali ir liks svarbi žmogaus gyvenime. Svarbu paminėti, kad sąvokos – Dievas neturėtume palikti vien filosofijai, juk Dievas visų pirma yra pati būtis, o ne kažkieno tyrimo objektas. 

Tikėjimui išreikšti žmogus vartoti tam tikrus simbolius, taip išreikšdamas ir savo „homo symbolicus“ (C. G. Jungo, K. Jasperso, P. Tillicho vartoti terminai, kalbant apie simbolių supratimo reikšmę) prasmę. Aišku, daug kas gali nesutikti su manimi ir tvirtinti, jog pirmykštės bendruomenės (aš čia kalbu apie pirmuosius žmogaus atsiradimo amžius) religiją išrado vien tam, kad pateisintų žmogaus patiriamas baimes. Taip atsirado mitai, pasakojimai ir religija. Nemanau, jog pirmykštis žmogus buvo toks naivus, kad, išsigandęs meškos ar vilko miške, imtų kalbėti apie religiją. Taip, gamta visada kėlė susižavėjimą ir nepaliauja stebinusi mus, o žmogaus veikla atskleidžia jo kūrybiškumą ir nepaliaujamą norą ją pažinti. Kita vertus, kiekvienas mitas savyje turi tam tikrą būties atspindimą tikrovę, tam tikrą pasakojamą dalį apie svarbius žmonijai klausimus. Aš laikausi tos nuomonės ir manau, kad su manimi sutiks dauguma žmonių, jog religija atsiranda iš dieviškos būties pajutimo ir jos veiksmų žmonijos istorijoje, taip pat iš žmogaus pagarbos ir dėkingumo šiai dieviškajai būčiai. Dėkoti už tą nuostabą, kuri leido jam pajusti pilnatvę, bendrystę, yra tikras ir prasmingas dalykas, jis atsiranda iš vidinės patirties. Kai mes kalbame apie gyvenimą, pilnatvės jausmas ir atsakas į jį tampa labai svarbūs. Iš pilnatvės troškimo atsiranda meilė, o meilė yra dar vienas argumentas kalbėti apie religijos fenomeną, apie žmogų, kuris yra ne tik „homo sapiens“, bet ir „homo religious“. Iš tiesų meilė yra daug stipresnė už šį pasaulį.

Gerai, kai kas jau dabar sako, nereikia mums tų filosofinių apmąstymų, kas kaip buvo? Aš gyvenu dabar, o religija yra tik stabdis moderniame gyvenime, tuo labiau tai akivaizdu prisimenant Bažnyčios istoriją. Bažnyčios padarytos nuodėmės nėra pagrindinis argumentas – netikėti ar atmesti Dievo egzistenciją. Čia būtų panašiai kaip vertinti tik prastą muzikos atlikimą, o pamiršti kūrinio kompozitorių, kuris yra genialus. Arba pasakyti, jog mano kaimynas pavogė draugo kepurę, todėl jis visam gyvenimui liko vagis, ir visiškai nesvarbu nei priežastys, dėl ko jis taip padarė, nei kas atsitiko jo gyvenime. Manau, svarbu suvokti padarytas klaidas. Taigi kalbant apie praeitį, siūlau pagalvoti apie tai, jog žemėje turbūt nėra nė vieno asmens ar valstybės, kuri nebūtų padariusi klaidų. Aš priimu tai kaip pamoką mums ir iššūkį, su kuriuo turime susigyventi ir pasistengti nekartoti klaidų. Juk svarbiausia suvokti, jog tikinčiųjų bendruomenė, visų pirma save laiko nuodėminga, bet pašaukta į gyvenimą. Kita vertus, tiek Bažnyčia, tiek ir pavieniai asmenys ne kartą yra atsiprašę už savo klaidas, todėl nematau pagrindo apie tai kalbėti, išskyrus priimti tai kaip istorijos pamoką. 

Tikėjimas

Grįžkime prie klausimo, kaip žmogus gali kalbėti apie Dievą? Atsakymo ieškoti galime savo patirtyje, mūsų žmogiškoje patirtyje. Tiesa, tam reikia ir tinkamo psichinio ir moralinio pasiruošimo bei gero savęs pažinimo. Garsus XX a. vokiečių teologas K. Raneris (1904–1984) kalba apie religinę-dvasinę patirtį (spiritual and religious experience), kuri leidžia žmogui pajusti dieviškąją būtį pasireiškiančią jo gyvenime. Jei jūs sutiktumėte, tai tikėjimą aš įvardyčiau kaip žmogaus siekimą suprasti jo Kūrėją, jo paties subjektyviu patyrimu, kuris viršija jo iki šiol turimą patirtį. Šv. Ignacas Lojola „Dvasinėse pratybose“ tai vadina „ sielos postūmiu dieviškos tikrovės link“, taip žmogus artinasi Dievo link. Leiskite man pateikti vieną pavyzdį. Įsivaizduokite, štai mama ir vaikas. Mama kiekvieną savaitę, išleisdama vaiką į mokyklą, duoda jam 10 litų pietums ir saldumynams. Žinant, kad tai maži pinigai visai savaitei galime sakyti, kad vaikui jų neužtenka, bet mama daugiau duoti ir neišgali, nes yra bedarbė. Tuomet įsivaizduokite, kad, atėjus jūsų gimtadieniui (aš čia kalbu apie mamą), tas vaikelis ateina jūsų pasveikinti su dovana rankose. Šią dovaną jis nupirko jums už sutaupytus pinigus. Kokia būtų jūsų reakcija? Vaikas skyrė savo sutaupytas lėšas, didesniems tikslams, norėjo padėkoti jums už jūsų meilę. Žinoma, šis pavyzdys tėra maža istorija, kuri gali būti suprasta įvairiai. Bet ji atskleidžia ir praplečia mūsų suvokimo ribas apie meilę ir dėkojimą.

Taigi teiginiai, kuriais vadovaujamės mąstydami apie Dievą, yra suprantami, bet kartu jie peržengia mūsų bendrą suvokimą apie vieną ar kitą, mūsų pačių patirtą išgyvenimą. Tai yra pradinis ir gilus mano tikėjimo pajautimas. Tai vadinu asmeniniu tikėjimu arba tikėjimo supratimu visomis savo žmogiškomis savybėmis. Krikščionybėje to nepakanka, kitaip negalėtume tobulėti, o ir iš kur žinotume, kad mūsų tikėjimas kažką reiškia.

Toliau seka bendruomeninis tikėjimas. Bendruomeninis tikėjimas niekada neatsiriboja nuo asmeninės patirties, kurią žmogus turi, vis papildo, o kartais ir koreguoja, paaiškina ir stiprina. Neatmeskime ir abejonės, būtino komponento kalbant apie tikėjimą. Tikėjimas yra žmogiškos vertės supratimas ir dieviškos būties prisilietimas, racionaliai, intuityviai ir jusliniai tikrinant, ar tai yra tiesa. Kaip ir minėjau, tikėjimas į Dievą remiasi mūsų tikėjimu savimi, kitaip tikėjimas virstų labai ribotu apibrėžimu nesakančiu nieko konkretaus.

Pabaigai

Aš esu įsitikinęs, kad kiekvieno žmogaus patirtis tik praturtina ir pagilina jo gyvenimą. Čia labai svarbi Jėzaus patirtis, perduota apaštalams. Pavyzdžiui, apaštalas Petras, būdamas paprastas žmogus, vertino tik tikrus dalykus – arba pagavai žuvį, arba ne. Tik vėliau bendraudamas su Jėzumi, suprato, kad rezultatas – tai tik pirmas žingsnis į tikėjimą. Juk tikime ne dėl to, kad kas nors mums už tai padėkotų. Manau, jog tikrasis apaštalo Petro atsivertimas yra aprašytas (Jn 21,15–18). Anksčiau išsižadėjęs Jėzaus, dabar Petras su juo kalbasi ir suvokia, jog Dievo esmė yra meilė ir atleidimas. Tai ta pati patirtis, apie kurią aš kalbu, tai yra mūsų tikėjimo tikslas, leistis paliečiamam dieviškos tikrovės, net ir nebūnant Jėzaus apaštalais.

Galbūt nėra lengva suvokti ir priimti Dievo egzistenciją. Pirmiausia reikia pripažinti, jog egzistuoja anksčiau minėtos pilnatvės, nuostabos ir begalinės meilės – Kūrėjas. Reikia neatmesti ir istorijos su Dievo apsireiškimu mums tikrovės. Apie tai liudija pranašai, apaštalai ir pirmieji krikščionys. Taip pat verta pasikliauti mąstytojų, teologų ar kitų švietėjų mintimis, o ne galvoti, kad jeigu žmogus gyveno prieš mane, tai jis ir jo patirtis tikrai neprilygsta mano žinioms ir patirčiai. Tikrai jie nėra ir nebuvo kvailesni už mus. Laikas niekada nebuvo ir nebus pagrindinė priežastis netikėti Dievu. Atvirkščiai, laikas yra pagalba išminčiai pasiekti. Kalbėdamas apie religinę patirtį, dar noriu priminti labai svarbų dalyką – religinė patirtis yra fenomenali ta prasme, jog leidžia mums pripažinti žmogaus dvasinį pradmenį, antraip nekalbėtume apie tikėjimą, kuris vis iš naujo primena apie Dievą. Aišku, Dievo niekada nereikia laikyti „stalčiuje“ ar kalbėti apie jį kaip daiktą, nes taip jis gali tapti tik žaislu ar įrankiu, o tai gali būti prielaida išsivystyti radikaliam fundamentalizmui.