Gyvas paveikslas – iš poezijos, muzikos, spalvų, linijų, judesių, žingsnelių; jis akvareliškas ir tapybiškas, grafinis ir skulptūriškas, skambantis ir plastiškas, draminis, teatrinis. Jis – spektaklis, sukurtas aktorės Ligitos Kondrotaitės pagal Justino Marcinkevičiaus ir Sigito Gedos eiles, skambant Igorio Švedko saksofono muzikai, pavadintas ,,Tam, kad gyventume“, pastatytas Panevėžio muzikiniame teatre prieš pat šv. Kalėdas ir padovanotas žiūrovams.

Spektaklį sudaro dvi dalys. Pirmoje skamba Just. Marcinkevičiaus poezija, antroje – S. Gedos. Kiekviena dalis yra atskiras mini spektaklis, su savomis lyrinio personažo istorijomis, su savitu poetiniu draminiu veiksmu. O jie abu, maži spektaklėliai, – skirtingi, dramaturgiškai sukuriantys du polius, tarp kurių ir formuojasi visa meninė poetinė planeta.

Justinas Marcinkevičius čia sutinkamas kaip tautos, gimtinės dainius, širdies ir atvirumo, kasdienio ir pilnatviško, kalbančio, įsiklausančio žmogaus poetas. Sigitas Geda – mitologinės filosofijos, paslapties ir simbolių, archetipinės senovės, baltiškosios sąmonės-pasąmonės, demiurginių motyvų poetas. Aktorė perteikia šių dviejų poetų meninius pasaulius skirtingais draminiais potėpiais, įvairiomis – charakteringomis kiekvienam poetui – sceninėmis spalvomis. Pertrauka tarp abiejų dalių leidžia ir žiūrovui pereiti pasirengimo kažkam kitam ir kitaip laiką, išgyventi nuojautą, kad antroje dalyje rasime kitonišką pasaulį, regėsime naujus nei pirmoje dalyje poetinius vaizdus. Ji – tarsi tarpinis veiksmas, skirtas perėjimui – koridoriais, tuneliais – į kitą erdvę, laiką, estetiką.

O juk aktorei reikėjo iš tiesų daug kūrėjo, menininko drąsos pasirinkti šalia Just. Marcinkevičiaus būtent S. Gedą. Dar didesnės drąsos – išsirinkti būtent tuos eilėraščius, kurie ir skamba spektaklyje: biblinius, gelmingus, iš chaoso ir kosmoso harmonijos iškylančius, su pranašysčių (iš dabarties žvelgiant) elementais, su lyrinio herojaus išpažintiniais vidiniais monologais bei įžvalgomis. Žiūrovas šią drąsą pajunta ir yra už ją dėkingas; kaip yra dėkingas už tokį prisilietimą prie poeto pasaulio ir atvėrimą mums, žiūrovams, sudėtingojo Gedos... Ir kartu tarsi paaiškinant: štai – pažvelkite, regėkite...

Pirmasis poetas Justinas Marcinkevičius skaitomas tarsi iš visuotinės – taip pat ir asmeninės, individualios – meilės, dėkingumo jam, žavėjimosi. Antrasis poetas Sigitas Geda skaitomas tarsi iš solidarumo ir apgynimo pozicijos, iš draugystės ir taip pat iš meilės – kaip poezijos klasikui ir – truputį dostojevskiškos: suprantant, atjaučiant, pasidalinant...

Igorio Švedko saksofono muzikinis kalbėjimas sukuria jautrią, harmoningą sceninę partnerystę, poetinio-sakralinio-dvasinio lygmens dialogą su aktore Ligita Kondrotaite, jos sceniniu personažu. Juk būna, kad ir žodis nebeišreiškia visko, kas yra... Tada – atplaukia muzikos garsai. Ir byloja, ir perduoda, ir sujungia, veda ir gaubia...

Savo vaidmenis tiksliai atlieka bei išpildo kiekvienas daiktas, esantis scenoje: kėdės, stoveliai, tarpai tarp jų. Jie taip pat dalyvauja aktorės, muziko dialoge, jų sceniniame kūrinyje. Abiejų menininkų jie tarsi įdvasinami – ir jie tampa Kažkuo, – jau nebe tik daiktais. Jie atgyja... Spektaklio kulminacijoje atsiranda skara. Ir jos abi kartu su aktore sukuria įstabų, jaudinamą spektaklio finalą. Kai skara – nebe skara... o dalis didžio prasmingo poetinio įvaizdžio, metaforos, filosofinio pasaulio...

Aktorė Ligita Kondrotaitė, kurdama Just. Marcinkevičiaus ir S. Gedos poetinį spektaklį, turi Renesanso madonų švytėjimą ir leonardodavinčišką paslaptingumą, ir mikelandželiškai skulptūrišką švelnumą, ir rafaelišką grakštumą... Šie panašumai, priminimai, aliuzijos, o svarbiausia – aukštas aktorės ir muziko meistriškumas, jų didis talentas yra esminės sąlygos, leidžiančios ateiti į sceną gražiam, stilingam, jaukiam ir jautriam, šiltam ir širdingam spektakliui. Spektakliui, kuris padeda sceniškai atgyti, įsikūnyti dviejų garsiausių lietuvių poezijos klasikų kūrybai. Kuris pasako, koks svarbus ir reikalingas, koks gyvas ir alsuojantis yra šių klasikų poetinis palikimas. Kuris renesansiška dvasia kalba žiūrovui apie tikrąsias, amžinąsias žmogaus dvasines, estetines, moralines vertybes. Kuris yra tarsi aukštasis vedlys, parodantis, kas yra būtina, ką privalu išsaugoti, ką turėtume suvokti, surasti, sukurti – ,,tam, kad gyventume“ (šie žodžiai, skambantys eilėraštyje, tapę ir sceninio kūrinio pavadinimu).

Toks naujasis Ligitos Kondrotaitės poetinis spektaklis Panevėžio muzikiniame teatre. Lyg gyvas, judrus paveikslas. Lyg erdvus poezijos mūzos skrydis. Kurio ir ateityje lauks žiūrovai. Kaip laukiama susitikimų su tikrumu, meniškumu, harmonija, – su tuo, kas žmogui padeda išlikti gyvam ir reginčiam.