Salomėja Boettcher. Lietuviškos mokyklos užsienyje. Kas ir kodėl jas kuria?
Vieną pirmųjų Europoje lietuvišką mokyklėlę lietuvių emigrantų vaikams kūrusiai Salomėjai Boettcher teko pradėti nuo nulio. Dabar šiai mokyklai Hamburge skaičiuojant jau aštuntus metus, kaip ir ko mokyti lietuvių išeivių vaikus, moteris konsultuoja jau kitose šalyse įsikūrusias tautiečių bendruomenes.
Pažintis su lietuviškumo sėklas Vokietijoje barstančia pedagoge, kuri lietuvišką žodį vaikui skiepija, net jei patys tėvai su juo kalba jau tik vokiškai.
Mokykla – padrąsinti kalbėti lietuviškai
Ar savo mokyklėlėje Hamburge sulaukiate vaikų, kurie nė žodžio nemoka lietuviškai?
Tokių, kurie nemokėtų nė vieno žodžio lietuviškai, nėra. Kai kurių vaikų žodynas yra pasyvus – jie turi žodžių kraitelę, tačiau laiko ją užslėpę ir neištraukia. Nes daugumoje mišrių šeimų (vaikai iš tokių šeimų mokykloje sudaro maždaug 70 proc.) lietuviškai beveik nešnekama. Netgi pasitaiko atvejų, kai mamos lipdamos laiptais į lietuvišką mokyklėlę su vaikais šneka vokiškai...
Kaip organizuojate mokymą, jei vienoje patalpoje susėda skirtingo amžiaus ir skirtingų žinių vaikai?
Anksčiau, kai dirbome dvi mokytojos, buvo lengviau. Vaikus suskirstydavome į dvi grupes: mažiausius – į vieną, vyresnius – į kitą. Dabar mokyti dažniausiai tenka man vienai, todėl iš tikrųjų yra nelengva. Mano močiutė, daugelį metų dirbusi mokytoja kaimo mokykloje, yra pasakojusi, kad jos klasėje sėdėdavo trijų skyrių mokiniai. Aš kartais pagalvoju, kad ir mano klasėje ant kiekvienos kėdės vis kitas „skyrius“.
Manau, kad mokant emigrantų vaikus svarbiausia yra ne konkreti programa, ne konkreti pamokos tema, o pats procesas ir vaikas. Man nėra svarbiausias dalykas per dvi valandas būtinai vaikus išmokyti, kas yra priebalsiai ar žodžio šaknis. Toje užslėptoje vaiko kraitelėje yra daug gerų dalykų ir man knieti juos ištraukti.
Tai koks Jūsų lietuviškos mokyklėlės tikslas? Ko, Jūsų nuomone, svarbiausia išmokyti vaikus?
Tikslas yra padrąsinti vaikus kalbėti lietuviškai. O kadangi visa mokomoji medžiaga remiasi lietuviškąja kultūra, – kartu ir puoselėti lietuviškąjį jų prigimties pradą. Jie atsidūrė čia, Vokietijoje, milijoniniame Hamburgo mieste, kur aplink vokiečių kalba, vokiečių kultūra – lietuvių kalbos vaikai tiesiog išsigąsta.
Pradinių klasių mokinukai nori būti kaip ir kiti vaikai. Mokykloje, kieme ar kitur jie nori įsilieti į juos supančią vokišką aplinką. Pagalvokite – jei kieme jie kalbės lietuviškai, kiti vaikai ims klausinėti, ką jie čia kalba, ims stebėtis, kodėl jie kitokie. Taip po truputį vaikas pradeda abejoti savo kalbėjimu lietuviškai. Jam yra gerai lietuviškai kalbėti vasarą atvykus į Lietuvą – su močiute, su draugais, – o čia, Vokietijoje, tai daryti jis ima bijoti. Tą nesaugumo jausmą dažnai sustiprina ir pati mama, niekaip neapsispręsdama, kada ir kaip dozuoti lietuvišką kalbėjimą.
O atėję į lietuvių mokyklėlę vaikai pamato, kad čia jų mamos, mokytoja ir kiti vaikai kalba ir juokauja lietuviškai. Vaikui atsiranda vieta, kur nebaisu prabilti lietuvių kalba.
Mokyklėlę per aštuonerius metus lankė daugiau kaip pusšimtis vaikų. Per mėnesį renkamės du kartus, šeštadieniais, po kelias valandas. Dažniausiai vaikai mokosi trejus metus, vėliau, paauglystėje, vaikščioti čia jiems pasidaro nebeįdomu.
Ko per trejus metus vaikai išmoksta?
Jie pradeda skaityti, rašyti, drąsiau kalbėti lietuviškai. Be to, jie ne tik kažko konkrečiai išmoksta, bet ir susidraugauja, ima vieni pas kitus lankytis, ima bendrauti jų tėvai, atsiranda bendrumo jausmas. Kai kurie vaikai, net ir seniai baigę šią mokyklą, sugrįžta čia per šventes, daro projektus, mokinukams sugalvoja įvairios veiklos. Taip nuo mažų dienų skiepijamas bendrumo jausmas, vaikai ir tėvai įsilieja į lietuvių bendruomenę, ima jaustis jos dalimi.
Minėjote, kad į mokyklą vaikus atveda ir tokios mamos, kurios pačios su jais nebekalba lietuviškai. Tai kam tokie tėvai iš viso veda savo atžalas į lietuvišką mokyklą?
Tėvai mato, kad lietuvių kalbą jie praranda kasdien, kas savaitę vis labiau, net jei vaiką iš Lietuvos atsivežė kuo puikiausiai kalbantį lietuviškai. Tėvai pastebi, kad vaikas ima aktyviau kalbėti vokiškai, jo draugais tampa vokiečiai, filmus jis ima žiūrėti vokiškus. Manau, kad mokykloje ieškoma stipresnės atramos, tikimasi įvairesnių būdų vaikus sudominti.
Bet kokiu atveju tėvai, skatindami vaiką kalbėti lietuviškai, vesdami jį į lietuvišką mokyklą, daro gerą darbą. Garsusis vokiečių poetas J. V. Gėtė yra sakęs, kad „Tėvai privalo vaikams duoti du dalykus: šaknis ir sparnus“. Turbūt kiekvienos motinos pasąmonėje slypi susirūpinimas dėl mūsų išlikimo, dėl šaknų. Per kalbą takelis į savo ištakas, į pradžią, į save yra patikimas, paprastas ir aiškus.
Lietuviškos mokyklos Europoje
Kaip 2004 m. sekėsi vienai pirmųjų Europoje kurti lietuvišką mokyklą išeivių vaikams?
Sunkiausia buvo pradžia, visai nežinojau, nuo ko pradėti, nes Vokietijoje lituanistinių mokyklų nebuvo. Rašiau daugybę laiškų į ministerijas Lietuvoje, į lietuvių bendruomenes kitose šalyse. Tuo metu, 2004 m., Vakarų Europoje lietuviškų mokyklų beveik iš viso nebuvo. Internete pavyko rasti tik Švedijos lietuviškos mokyklos išsamesnį aprašymą. Man tai buvo didžiulė paskata nenuleisti rankų.
Kurdama mokyklą maniau, kad svarbiausia yra turėti programą. Iš Švietimo ir mokslo ministerijos sulaukiau keturių segtuvų su mokymo programa. Taip norėjau jos, o kai gavau, pamačiau, kad lietuviškai mokyklai užsienyje ji visiškai nepritaikoma.
Knygynuose vėlgi – daugybė vadovėlių, pratybų sąsiuvinių. Kaip žinoti, kuriais geriausia remtis? Dabar jau galiu pasakyti, kad nei mokymo programos, nei vadovėlių čia mokinukams nepritaikysi, nes mūsų vaikų žodynas kitoks. Pavyzdžiui, mokydamiesi apie dvibalsius vaikai skaitė iš vadovėlio ir nieko nesuprato. Ten parašyti žodžiai – lieptas, luotas, uosis, kuosa – jiems nesuprantami, nes jų jie nevartoja. Todėl sėdėjau, braukiau, karpiau, iš naujo rašiau, dėliojau ir taip metai po metų radosi lietuvių vaikams, gyvenantiems užsienyje, pritaikyta mokymosi programa.
Kodėl apskritai sumanėte steigti mokyklą?
Lietuviai, kad ir kokioje svečioje šalyje gyventų, vis tiek bendrauja, eina vieni pas kitus į svečius, švenčia šventes, atsiveda vaikus. Neoficiali lietuviška mokyklėlė pirmiausia susikūrė mano namuose. Svarsčiau, kuo mažuosius svečius užimti, kokių pasiūlyti žaidimų, ką galėtume kartu nuveikti. Man patinka būti su vaikais: kalbėtis, žaisti, juokauti, patinka stebėti juos, atsakinėti į jų klausimus. Man įdomu mokyti, kurti kalėdinius spektaklius, inscenizuoti pasakas. Vėliau ta veikla išaugo į oficialią lietuvišką mokyklą.
Kiek kitokios lituanistinės mokyklos yra Airijoje, Didžiojoje Britanijoje. Ten mokyklose mokosi kur kas daugiau vaikų, kalbai skiriama daugiau valandų, labiau laikomasi lietuviškųjų mokyklų programos, vadovėlių, turbūt populiaresnis yra ir nuotolinis mokymas. Airijoje bendrojo ugdymo mokyklose jau galima laikyti baigiamąjį lietuvių kalbos egzaminą. Pagaliau daug lietuvių tose šalyse gyvena laikinai, ketina grįžti į Lietuvą, namuose kalba lietuviškai. Todėl normalu, kad tokioje mokymo įstaigoje yra griežtesni reikalavimai, ji labiau telpa į tikros mokyklos rėmus. Mes atrodome kur kas labiau atsipalaidavę, bet organizuoti tokios laisvalaikio mokyklos veiklą tikrai nėra paprasčiau.
Ar su savo vaikais taip pat kalbate tik lietuviškai?
Su savo paaugle dukra, gimusia Vokietijoje, kalbu tik lietuviškai. Taip kalbu ir su čia augančiu septynmečiu anūku. Jau galiu būti rami – abu jie tikrai niekada nepamirš lietuvių kalbos. Manau, kad dvikalbėje šeimoje labai svarbus yra ne tik mamos, bet ir tėvo požiūris į kalbą, jo palaikymas. Kai abu tėvai įsitikinę, kad vaikas yra pajėgus nesunkiai išmokti kelių kalbų, kad tai jo būsimas turtas, jo savastis, viskas kur kas paprasčiau.
Neseniai kartu su viena lietuve važiavau mašina, kurioje sėdėjo ir mano mokinukas Jonas. Jis su mama kalba tik vokiškai (tiesa, man girdint mama jį kalbina lietuviškai, bet vaikas vis tiek atsako vokiškai). Mamai išlipus iš mašinos, su Jonu likome dviese. Buvo aprasoję langai ir aš ant lango parašiau lietuvišką raidę. „Ką tu čia darai?“ – Jonas manęs paklausė lietuviškai! Atsakiau, kad rašau lietuviškai, ir paklausiau, ar ir jis moka. Šis tuoj puolė pūsti langus, kad jie aprasotų, ir man ant jų rašyti, ką jis moka. Ir taip mes ėmėme kalbėti lietuviškai... Nes jis žino, kad kitaip, ne lietuviškai, aš su juo nekalbėsiu.
Mokiniai jau yra pripratę, kad man paskambinus į jų namus reikės bendrauti lietuviškai. Nors ir sunkiai kai kuriems sekasi, bet jie vis tiek bando. Todėl sutikus mieste savo mokinį „labas“ iš jo išgirstu visada tik lietuvių kalba.
Tokiais mažais žingsneliais ir judame į priekį.
KOMENTARAI
Komentarai surikiuoti nuo naujausio iki seniausio (rodyti atvirkščiai)
Matamatikui (tesinys). Sakote, kad man patiktu: "Butu graziau matyti agresyvu, neabejojanti zemaiti pasiruosusi uz lietuvybe besalygiskai kovoti. Tai matosi is pacios terminojogijos " jus jau pasidavet". Su kuo gi mes vel kaunames?" As kaunuosi su savimi!!!!! As kasdien turiu kovoti su pagunda plaukti pasroviui, pasirenkant ramesne upe. Ir ta pagunda yra labai didele. Ir todel as vertinu kiekviena zmogu, kuris mane paragina arba ikvepia nepasiduoti ir toliau plaukti pries srove, nes 'pasroviui plaukia tik lavonai'. Man patiktu, kad mes visi butumeme NE AGRESYVUS, bet tvirti ir uzsispyre broliai ir seserys, istiesiantys vieni kitiems ranka, jeigu yra tokia galimybe pasitaiko. Taip svetimose salyse zmones iprate buti mandagesni, kulturingesni, geresni. Musu gi keliu kartu mokytojai buvo okupantai! Jie mus ipratino buti tokiais kokiais esame. Bet kas keis situacija Lietuvoje? As sakyciau, kad tai is dalies iseiviu atsakomybe. Juk Dievas dave jiems sugebejimu, proto, progu pazinti kitoki bendravima!!! Ieskokime budu kaip ta dovana pasidalinti su tais, kurie tokiu galimybiu neturejo! Zinau, kad jus, matematike, bendraujate su Lietuvos studentais ir mokslininkais ---- sekite meiles ir pagarbos grudelius, kurie gal isaugs(apie derliu gal niekad ir nesuzinosite) po 5 ir 10 metu. Tegul jusu dukra nesibjauri tais "nekulturingais" lietuviais, bet nuvaziuoja i kokia nors stovykla Lietuvoje pabuti vadove ir pasidalinti tuo turtu, kuri igijo Vokietijoje. Nebetesiu as savo "pamokslo". Zinau, kad tokie "pamokinimai" skamba kaip kunigo pamokslas baznycios chorui. As zinau, kad Jus ir Yda esate puikus zmones ir tikri lietuviai. Jeigu tokiu zmoniu butu dauguma, tai..... problemu nei su lietuvybe, nei su kulturingu bendravimu nebutu.
Matematikui, jusu komentaras manes visai nenuvyle manes. Realybe yra tokia, kokia yra. Man likimas suteike proga pazinti daug JAV antros, trecios ir kartais net ketvirtos kartos lietuviu, kurie puikiai susikalba lietuviskai, tarpusavyje draugauja ir yra labai daug pasieke savo profesijoje. Ar jiems nebuna nepatogumu del vietiniams keistu pavardziu, del keistu vaiku vardu, del laiko leidziamo lietuvybei? Buna. Daznai vietiniai nesupranta, kodel zmones savo laisvalaiki leidzia lietuviskame buryje, ar stovyklose, ar bendruomeneje, o ne --- parduotuvese ar futbolo zaidynese. Kodel tie lietuviai isliko lietuviais, nes..... ju tevai UZSISPYRE IR BE KOMPROMISU RESISTENTISKAI sieke vaikams itiegti tas vertybes, kurias suauge vaikai ivertina ir buna dekingi. Mano isitikinimu, jeigu mes iseiviai norime savo vaikus isauginti lietuviais, tai turime tam tikslui paaukoti 100% viska ka galime ir ..... tada ramiai ziureti, kur musu vaikus nuves ju gyvenimo kelias. ```````````````Deja, po Nepriklausomybes isvaziave zmones, lietuvybes taip nebevertina (gal mano: niekas tai lietuvybei negresia; mociutes ir seneliai cia pat; tautos vistiek isnyks; vaikas turi jaustis vietiniu, lietuviskai nebesusikalbu......). Manau, kad vaikai baisiai jaucia ta musu "abejinguma" (nusiteikima neatiduoti 100% pagal galimybes lietuvybei) ir naudojasi. Ir greitai, pastebime ups... - musu vaikai nebesupranta (arba nesupranta, kai nenori suprasti). Teko ne karta matyti kaip seneliai su savo anukeliais tik pirstais susirodo.
@ ?: As, zimoma, "pasudziau": diskusijose esu Sokrato metodo pasekejeas :-). Bet as buciau kiek atsargus kaltindamas iseivius "lietuvybes praradimu". Nebrukimu jos savo vaikams besalygiskai. As pats dusia ir mentalitetu jauciuosi lietuviu. Beda tik, kad mes taip ir neturejome laiko pasidaryti "vieninga tauta is sielos, ne ir prievartos". Tam turejome tik 6+20 metu. Visa kita laika buvom feadalinis, po to okupuotas, diktaturinis krastas. Tai paliko zenklu antspauda lietuvio sieloje. As kazkaip net dusioje jauciu ta antspauda: priesinkis, kovok nedaug galvodamas. (Kartais net dziaugiuosi tuo - tas zemaitiskas uzsispyrimas padeda net moksle.) Bet butu geriau "jaustis sielos giminaiciu kiekvienam lietuviui".
Trumpai: musu tautiskumas yra agresyvus. (Zinau, kad tuo sukelsiu jusu pasipiktinima.) Jis netoleruoja jokiu abejoniu. Rezistencijai tai labai gera budo savybe. Bet nebutinai normaliam, laisvam gyvenimui. Net mano mama buvo labai skeptiska sitame dalyke. Ir jos tevas (mano senelis, Povilas Kuzminskis) buvo Lietuvos steigiamo seimo narys, kovojo uz lietuvybe iki Smetonos puco. Bet ir jis buvo uz sielos lietuvybe, "broliai ir seserys", ne kazkokia "neabejojancia". Kalbedamas apie "pavyda" as tik sudejau i viena zodi dideli puokste kitu mane atstumianciu zmogaus savybiu. Fanatiskumas viena is ju. Dar mano mama sakydavo "neabejoja tik idiotai". Nors va butent neapykanta okupantams gavau butent is jos. Didziavimasi musu tautos praeitimi - irgi is jos. Bet ji abejojo. Abejojo, ar lietuviu tauta pakankamai stipri, kad isgyventu ir be okupacijos. Tiesiog truksta kazko. Kazkokio sielos bendrumo. Ne tik kalbos. Ne tik vieno krasto. Kazko gilesnio.
Del kalbejimo su dukra vokiskai. Pirma, as nesu "neperseniausiai isvaziaves". Esu mokslinis emigrantas, ne ekonominis. Ir ne sitos "nauju emigrantu" bangos atstovas. Mano dukra jau greit baigs gimnazija. Cia gime ir cia uzaugo. Dabar ji sneka vokiskai be akcento, ir lietuviskai su siokiu tokiu akcentu. Zino Lietuvos praeiti. Tad kur problema? Ar kad Vokietijoje ji jauciasi ne imigrante? O as snekedavau su ja vokiskai pagrinde del to, kad kitaip buciau prarades rysi su dukra. Kaip ilisi i ta siela, jei viskas joje susije su vokiska aplinka, su vokiskais zodziais? Kalbindamas ja tik lietuviskai suzinociau gal kazka pavirsutinisko, tiek kiek jos zodynas leidzia. Bet siela yra ne tik "Guten Tag", "Hallo", ar "Labas". Neuzmirskim: zmogaus siela formuoja ne seima! Ar bent jau pagrinde ne ji. Ja formuoja aplinka.
Beje, Jus man pasakykit, kiek tu "senesniu" emigrantu (ir pokariniu) vaikaiciu atvaziavo i Lietuva gyventi? Nors ir kaip tevai stengesi jiems idiegti "lietuvybe"? As nesakau, kad emigrantu vaikai turetu automatiskai pasidaryti "nebe lietuviais" (ko dabartine valdzia aiskiai troksta). Jokiu budu. Kiek galint reikia jiems perduoti ta seneliu, proseneliu dvasia. Bet be prievartos. Nesistengiant padaryti juos "lietuviais uzsienyje". Nesistengiant padaryti juos "amzinais imigrantais". Kaip dar daug turku Vokietijoje daro. Rezultatai matosi: net trecioje(!) kartoje ju jaunimas jauciasi cia svetimais, turi dideliu poblemu su studijomis, darbu, gyvena "klanuose" ir pan. Ar tai tu vaiku "auka" savo tautai?
P.S. Zinau, kad savo abejonem labai nuviliu gerb "?". Butu graziau matyti agresyvu, neabejojanti zemaiti pasiruosusi uz lietuvybe besalygiskai kovoti. Tai matosi is pacios terminojogijos " jus jau pasidavet". Su kuo gi mes vel kaunames? Pradekim pagaliau normaliai gyventi. Pasistenkim suvokti realybe. Nebekovokim. Pabandykim paabejoti, paieskoti tikru lietuvybes saknu. Pabandykim jas pagaliau suprasti be kovu. Be jokiu "tabu". Suprasti, kas vienija LAISVUS (ne okupuotus) lietuvius? Pabandykim surasti geriausia balansa vaikams tarp ju ateities ir "butinos aukos". Is mano patirties, lietuvybes problema didesne pacioje Lietuvoje. Emigrantai bent jau pradeda ieskoti dvasiniu jos saknu. O gyvenant Lietuvoje realybe uzgozia lietuvybe.
Aš manyčiau, kad kalba yra daug daugiau nei vien tik žodžiai, todėl vaiko mokymas kalbėti lietuviškai, bendravimas su juo šia kalba nėra vien tik lietuviškų žodžių mokymas, bet taip pat ir perdavimas žinios, jausmo, jog esame lietuvių tautos (genties) nariai.
Man niekada nebuvo gėda, kad esu lietuvė, niekada to nuo nieko neslėpiau. Vokiškoje pradinėje mokykloje, kurioje dirbu mokytoja, koridoriuje, šalia mano klasės kabo mano parengtas plakatas su trumpa mano biografija, kuriame yra ir Lietuvos žemėlapis, ir Klaipėdos nuotrauka, kad visi - kolegos, mokiniai, jų tėvai - žinotų ne tik tai, ko ir kada aš mokiausi, bet ir kur gyvenau, kur mokiausi ir dirbau, iš kur ir su kokiu žinių bei žmogiškų savybių bagažu atvykau į Vokietiją ir ką jiems iš to, ką atsivežiau iš Lietuvos, galiu duoti. Man labai malonu, kai matau mokinius, kolegas, vaikų tėvus stovinčius ir skaitančius, žiūrinėjančius tą mano plakatą. O dar maloniau, kai jie manęs klausia, kas tai per šalis, kokia ta lietuvių kalba (juk esu lietuvių kalbos specialistė). Dar maloniau, kai kas prieina ir pasidžiaugia, kad jau yra buvęs Lietuvoje.
Toje mokykloje mokosi viena mergaitė, kurios mama yra lietuvė ir kuri su savo dukra kalba lietuviškai. Su šia mergaite per pertraukas visada kalbamės tik lietuviškai. Net jos draugės jau žino, kaip galima su manimi pasisveikinti lietuviškai ir vietoj "Guten Morgen" arba "Hallo" man sako "Labas". Mokykloje mokosi keli rusų kilmės vaikai, kurie jau sunkiai kalba rusiškai, bet juos irgi kai kada kalbinu jų kalba, kad ir jie suprastų, jog nereikia gėdintis, jog moki ir kitą kalbą, jog tavo tėvai nėra gimę Vokietijoje. Ir kai kiti vaikai girdi mus bendraujančius ne vokiškai, klausia, kokia kalba mes čia kalbame. Manęs pradeda klausinėti, tai kiek gi aš tų kalbų moku. Ir ne vieną vokietuką, kuris nukabina nosį, jog moka tik vieną - vokiečių - kalbą, reikia padrąsinti, kad ir jis paaugs ir išmoks daugiau kalbų. Taip kad nemanau, jog vaikai gėdinasi, kad jų tėvai nėra vokiečiai. Beje, ta mano minėta pusiau lietuvaitė, tie rusiukai yra geri mokiniai, jų tėvai yra pareigingi ir tvarkingi, aktyvūs žmonės tai gal ir tai tiems vaikams teikia pasitikėjimo savimi.
O dėl lietuvių charakteripo savybių, tai, kaip jau ne kartą minėjau, jie turi labai daug panašumų su kitų tautybių žmonėmis: turi ir gerų, ir prastesnių bruožų. Tik vieno dalyko labai trūksta lietuviams - paprasčiausio MANDAGUMO. Matyti žmones, esančius šalia ir nebijoti, negailėti jiems nusišypsoti, dėkoti, atsiprašyti. Juk nuo vokiečio, visai nepriklausomai nuo jo ar išsilavinimo, ar socialionio sluoksnio, ar amžiaus, lūpų tie trys žodžiai "bitte" (prašom), "danke" (ačiū), "Entschuldigung" (atsiprašau) niekada nenueina, o juos visada lydi šypsena. Nesvarbu, kad tai kai kada būna tik lūpomis tariami žodžiai, tik lūpų šypsena (nos dažnai tai eina tikrai iš širdies), bet tai kur kas geriau nei buki, susiraukę veidai ir jokio dėmesio kitam, tarsi eitume pro negyvus daiktus, o ne pro žmones, tarsi būtų taip sunku ištarti tuos tikrai stebuklingus žodžius ir nusišypsoti. To nereikėtų teisinti mūsų nesibaigiančiais vargais - tų bėdų, streso, įtampos ir čia pakanka.
Mums reikia sąmoningai išmokti elementariausio mandagumo.
matematikui, taigi, ir jus, ir as ir Yda --- esame lietuviai. Ar jus man ko nors pavydite? Ar jusu artimieji jums pavydi? As jums tikrai nieko nepavydziu!!! Man nepatinka, kad kazkokia yda priskiriate visai tautai. As manau, kad bet kokios tautybes zmoniu prigimtis yra panasi --- skiriasi tik gyvenamoji situacija ir reakcija i ta situacija. Lietuvos zmogeliai isvarginti nepritekliu, erzelynes ir dar visokiu -yniu... --- gal ir pavydi. O zinote, kodel vokieciai jums nieko nepavydi (arba jus taip galvojate, kad jie nepavydi)? Todel, kad jus turite maziau, kalbate su akcentu ir jiems net i galva neateina pasilyginti su jumis. Ir dar..... jie apie jus paprasciausiai nieko nezino. Ir dar, juk mums niekas asmeniskai priejes Lietuvoje nepasake " as jums pavydziu". Tokia isvada pasidarome patys is visokiausiu pletkeliu, uzuominu. Sakote, kad dukra jusu pastebejo, kad lietuviai pavydi. Gera proga pasikalbeti su dukra. Ir kaip jusu dukra ziures i Lietuva, priklausys nuo jusu.
Apie gentieciu pasirinkima, tai... mano politika tokia. Jie, aiskiai, kad pasirinks savo gentiecius, savo zmonas/vyrus, savo busimos seimos kalba ir panasiai, bet..... siandien yra mano darbas, kad jie namuose kalbetu lietuviskai (nera pasirinkimo), kad pazintu savo tevu krasta, kad zinotu istorija, paprocius, vargus. Ir as nebusiu tas zmogus, kuris zemins ar niekins kaip nors lietuvius jiems girdint. Zinoma, kad jie zino apie ir pavydzius ir apie sukcius ir apie nusikaltusius lietuvius, bet.... tai yra atskiri zmones. Ir kokioje salyje tokiu nepasitaiko. Jeigu mes tokiu dar nesutikome, nesusidureme, tai dar nereiskia, kad tokiu zmoniu su ydomis naujojoje vietoje nera.
Matematike, as jokiu budu jums nepriestarauju. As siame komentare kalbu ne apie jus, bet apie save. Man tik siandien labai liudna. Jeigu jau jus -- issilavines zmogus, ZEMAITIS, neperseniausiai isvaziaves is Lietuvos su savo dukra kalbate vokiskai (ir ne kalboje esme), tai.....musu vaikai lietuviskai jau nebesusisnekes. Jus jau pasidavete!!? Visos zemaiciu kovos pries kryziuocius, visos ju kancios buvo nereikalingos ir beprasmes --- sutrukdziusios kelioms zemaiciu kartoms tapti vokieciais anksciau, ar ne? Toks jausmas, kad stebiu mirstancia Lietuva, kurios neisgelbes jokios formalios pilietybes ar panasus popieriukai ir todel man liudna.
@ Ida: Mano galva, ne kalboje esme. Esme: kokiai genciai priklausai. Tad reiketu ta "gentieciu" pasirinkima palikti patiems vaikams. Priklausyti genciai reiskia gali pasikliauti, gentis bus uz mane, kai bus blogai, as uz ja irgi reikalui esant pakovosiu ir tt. Paneigkit, kad lietuvis nera pavydus saviskiam. Kad jis nesidziaugia, kai kaimynui blogai. Ir stai, mano dukra visa tai mato savo akimis atostogaudama. Sako "o ko jie tokie pikti?". Chmm ...
@ ?: As snekejau ne apie blogus prisiminimus apie LT valdzia. Visai ne. Apie tos pacios "lietuvybes" nebuvima Lietuvoje. Nezinau, gal man nepasiseke, bet aplink as tik maciau juoda pavyda kaimynui (jis turi 3 karves, as nei vienos), tik "kysis - raktas i viska", tik nuoga kisimasi i asmeninius reikalus. Pries aukstindami "lietuvybe" paziurekim kokie mes esam. Pas mus genuose vyrauja savisaugos instinktas - buvo juk simtmeciais puldinejami. Bet kai to puolimo neliko - lieka tik gobsumo ir neapykantos kaimynui genai. O vien "kalba ismokti ir vietine kultura pasisemti" neuztenka. "Pilnaverciu" busi tik budamas "savu". Ne imigrantu. Alternatyva: vaziuok i tevu krasta. Tikrai alternatyva? Ten gi busi irgi ne "savas", o uzsienietis! Tad nepersistenkim su tuo "priverstinu vaiku lietuvinimu", palikim jiems realias alternatyvas.
Salomėja, Tu esi šaunuolių šaunuolė! Kai tik prisiruošiu, būtinai Tave ir Tavo mokinius aplankysiu (linkėjimai iš Kiel´io).
Staipsnio antraštė klausia, kas ir kodėl kuria lietuviškas mokyklėles užsienyje. Tai atsakymas toks ir būtų: štai tokie Mokytojai, tokie žmonės, kaip ponia Salomėja Böttcher, nes jie, matydami, kad jų žinių, jų žmogiškumo kam nors reikia, negali likti abejingi ir tuo dalijasi. Tai žmonės, kuriems tai yra ne priverstinis darbas, o malonus užsiėmimas, teikiantis džiaugsmą bei naudą ir kitiems.
Lietuvės mamos ir tėvai turi labai įvairių nuomonių ne tik dėl tokių mokyklėlių (reikia jų ar nereikia, kaip jos turi dirbti ir pan.), bet ir dėl to, kokių kalbų savo šeimoje mokyti savo vaikus. Labai gerai, jei abu tėvai yra lietuviai arba bent jau, pavyzdiui, vienas iš tėvų yra vokietis, o kitas lietuvis ir jie gyvena Vokietijoje. Tada dažniausia vaikas nuo gimimo būna kalbinamas arba tik lietuviškai, arba (mišrioje šeimoje) dviem kalbomis ir jas abi kartu mokosi. Vėliau darželis, mokykla daro savo - pradeda dominuoti vokiečių kalba. Ir vaikas dažniausia tada renkasi bendrauti tik šia kalba ir namie, nes jam taip yra paprasčiau, jis nenori savęs apsunkinti. Tai suprantama. Tada tėvai ir renkasi, sprendžia, kiek kalbų ir kaip mokyti savo vaikus.
Situacija yra dar sudėtingesnė, kai vienas iš tėvų yra lietuvis, kitas, tarkime, lenkas, turkas, kroatas ar dar kas nors, o jie gyvena, pavyzdžiui, Vokietijoje. Tada abu tėvai gimusį savo vaiką kalbina savo kalbomis ir dar vokiškai, nes tai yra tėvų tarpusavio bendravimo kalba, - vaikas iš karto mokosi trijų kalbų!!! Būna ir dar sudėtingiau - skirtingų tautybių, iš skirtingų kraštų atvykę jaunuliai, tarkime, į Angliją, susipažįsta, bendrauja angliškai, sukuria šeimą ir tarp savęs bendrauja, žinoma, angliškai. Tada jie persikelia gyventi, tarkime, į Vokietiją. Čia jie visuomenėje, darbe jau kalba vokiškai, bet namie ir toliau bendrauja savo šeimos kalba - anglų kalba. Gimsta toje šeimoje vaikelis - tėvas jį kalbina savo gimtąja kalba, mama - savo gimtąja kalba, o kai visi trys kartu bendrauja, kalba jau angliškai. Kai tas jų vaikelis susitinka su draugais kieme, darželyje, mokykloje, jis kalba vokiškai. Ar ne per daug tam mažam žmogeliui š karto keturių kalbų? Ar jis pajėgus atskirti, kad tai skirtingos kalbos, nepainioti jų žodžių? Ar toks vaikas kada nors mokės bent vieną kalbą tikrai gerai? Kuria kalba jis mąsto, kuria jaučia? O gal ateities žmogui jau nė nereikia bent vienos kalbos mokėti tobulai, ją jausti? Užtenka tik turėti įvairių kalbų "žodžių bagažą", be jokios visumos, be gilesnės kalbos savasties suvokimo, be jos jautimo?
Esu girdėjusi įvairių tokių mamų bei tėvų nuomonių - vieni mano, kad tai, jog vaikas nuo kūdikystės kalbinamas, o vėliau ir pats pradeda kalbėti iš karto keliomis kalbomis, yra labai gerai, kiti abejoja ir klausia, ką daryti, o treti laikosi nuomonės, kad vaikas pirmiausia turi išmokti vieną kalbą labai gerai, kuri taptų jo gimąja kalba ir pagrindu visoms toms kalboms, kurių jis dar mokysis.
Žodžiu, tai dar viena emigrantų problema, kurią sprendžia kaip kas išmano, nes vieno teisingo atsakymo, turbūt, net ir nėra.
@ ?: Kad nebutu nesusipratimu: as jau viename is pirmu komentaru isreiskiau savo pagarba gerbiamai Mokytojai. Nes buvau suzavetas, kad tokiu lietuviu dar yra. Jos didziausias nupelnas: ji duoda tevams-iseiviams alternatyva. Mes jos neturejom. Tad teko spresti savo galva.
Del "Bet kas keis situacija Lietuvoje?". Manau - tik laikas. Jeigu mes jo turesim. Jei vel neateis koks Smetona II. O pavojus tam yra. Tik paziurekit i "Respublikos" dziugavima del vengru nacionalizmo atgimimo. Mes esam visai netoli to paties. Mes - tauta be indentiteto. Su garbia (feodaline) praeitim, bet be supratimo, kas gi mus vienija? Be abejo - kalba. Bet juk ir vokieciai (austrai, sveicarai) kalbejo vokiskai simtmeciu simtmeciais. Tad kodel vokieciai save kaip tauta suprato tik 18 a. viduryje? Kas juos suvienijo i viena genti? Tad stai as ir ieskau, kas gi ta lietuvybe? Kas mums vienija? (Jei is viso.) Tikrai ne kiekvieno valdininko veide isreikstas "duok kysi". Tikrai ne daugumos noras pralobti, prisidengus "lietuvybes vardu" (buve komunistai juk iki siol patys aktyviausi "lietuvininkai").
Sutinku, kad iseiviai daug atsakingi uz atsakyma i ta klausima. Vien jau del to, kad jie pamate kaip gyvena daug didesnes demokratines tradicijas turincios tautos. Jie zinoma turetu stengtis jas perduoti kiek galima daugiau zmoniu Lietuvoje. (As ta darau kiek galiu. Net kietai susikirsdamas su Lietuvos mokslo virsininkais ju portaluose. Ypac malonu, kad pati akademine bendruomene mane remia.) Musu beda dabar: mus valdo verslo + buvusiu komnistu klika. Dar blogiau: ji yra bene arsiausia "kovotoja uz lietuvybe". Tad tikru lietuvybes saknu reikia ieskoti mums patiems. Ir tame ieskojime reikia numesti salin visokias dogmas, kaip prieskarines LTR su Smetona priesakyje garbinima, kaip lietuvybes sutapatinima su kalbos mokejimu, lietuvisku sekmadieniniu mokykleliu lankymu ir pan. Lietuviams truksta tolerancijos. Sau, bendragenciams, pagaliau savo vaikams. Va tai reikia keisti. Ir ta padarys jaunimas - esu optimistiskas. Net ir emigrantu vaikai. Net ir mano dukra.
Mazas pavyzdys: nesenai viena garbaus amziaus moteris is Kanados susisieke su manim ieskodama savo proteviu saknu Lietuvoje (mes lyg tolimi giminaiciai). Ji pati jau mociute, ir anukai nori suzinoti - kur ju saknys. Ji jau bent 3-4 kartos iseiviu atstove. Mes bendraujame angliskai, bet tai reikalo nekeicia: abu mes lietuviai. Tauta gyvens, kol bus ja besidominciu anuku ... ir mociuciu. Kol bus besijaucianciu lietuviais. Ir kol bus tokiu, kaip gerbiama Mokytoja Salomeja. Ji neisnyks net dabariniams post-komunistams "isvalius" Lietuva. As nesu pesimistas: mums reikia tik laiko pagyventi demokratijoje (ne vien rezistuoti pries okupantus), pasistengti vaikams perduoti, ka dabar zinom apie Lietuva. (Stai mano dukra labai domisi, kas gi buvo ta sovietine okupacija. Bet ir cia ji nesupranta: kodel tiek daug lietuviu buvo su okupantais? Negi tik del geresnio gyvenimo?! Ji tiesiog negali patiketi. Atsakymo, deja, neturiu ... Bandau abejones atremti "KGB argumentu". Atseit, lietuviai bijojo. Ji netiki, as irgi.)
Bet kaip ten bebutu: svarbiausia nepadaryti "lietuvybes" kazkokiu "monstru". Jokios prievartos. Tai sielos priklausomybes reikalas.
P.S. Atsiprasau uz sita minciu kratini. Tiesiog rasiau trumpai pripuoles.