Įpratę prie plačių horizontų, naujienų srauto iš Lietuvos, Europos ir viso pasaulio, dažnai nesuspėjame deramai apsidairyti, kas yra arčiausiai mūsų. Kiekvieną dieną į Bernardinų neįgaliųjų dienos centrą susirenka maža bendruomenė, kurios nariai kartu mokosi, atranda save ir tiesiog myli vienas kitą. Jų šilumą patyriau ir aš. Nuėjusi pabendrauti ir daugiau išgirsti apie jų gyvenimą, pirmiausia buvau pasodinta prie stalo, kur visi drauge pavalgėme jų pačių paruoštus pietus ir atsigėrėme arbatos. Tad kviečiu susipažinti su šia atvirų širdžių bendruomene, apie kurią pasakoja socialinė pedagogė Janina Breineizerienė.

Esame Bernardinų neįgaliųjų dienos centas, bet aš vadinu mus „kitaip galinčiųjų“ dienos centru. Man tai labiau priimtina, nes per ilgametę darbo patirtį su šiais žmonėmis supratau, kad gal ir kitaip, bet jie viską gali. Centrą lanko šeši žmonės – dvi merginos ir keturi vaikinai. Priimame jaunus žmones, turinčius protinę negalią. Mūsų pagrindinis tikslas yra padėti jiems integruotis į visuomenę. Esame atviri kiekvienam žmogui, gali kreiptis visi, kam mūsų įsikūrimo vieta yra patogi. Dienos centro lankymas yra nemokamas.

Papasakokite, kokia yra įprasta jūsų diena.

Šių žmonių psichologiniam saugumui labai svarbu žinoti, kada ir ką jie veikia. Mūsų rytas prasideda susitikimu. Vienas kitą sutinkame, atėjus draugui, išverdame jam arbatos, sėdime, šnekučiuojamės ir laukiame kito draugo. Kalbėdamiesi sulaukiame ir vėluojančiųjų, kurie atvyksta iš toliau, tol, kol susirenkame visi.

Kartais mėgstu atsitraukti ir iš šalies stebėti, kaip jie vienas su kitu bendrauja, dalijasi. Jeigu vienas žmogus nebuvo centre, kiti jam pasakoja, ką veikė, ką patyrė, ką planuojame artimiausiu metu. Labai smagu stebėti tuos žmones.

Kai jau visi susirenka, vyksta rytinis ratas. Kiekvienas eilės tvarka papasakoja, ką veikė vakar vakare, grįžęs iš dienos centro. Tai darome tikslingai, padedame žmogui pažinti ir geriau suvokti save, o iš jo papasakojimo, ką išgyveno, kokį filmą žiūrėjo ar patiekalą pagamino, bendruomenės nariai geriau pažįsta savo draugą.

Tada būna rytinė malda. Kiekvienas išsako savo intencijas. Dažniausiai meldžiasi vieni už kitus, išsako Dievui savo svajones, bet iš tikrųjų išgirstu ir labai gražių maldavimų. Gražių savo paprastumu ir atvirumu Dievui. Pavyzdžiui, kai buvome Pakūtoje, Romualdas pamatė raišuojantį šuniuką ir meldėsi, kad jis pasveiktų. Ir Dievo stebuklas įvyko tada, kai šuniui nebeskaudėjo kojos.

Po maldos kartu sprendžiame, ką šiandien gaminsimės valgyti, ko jie norėtų. Kai kurie turi skrandžio sutrikimų ir uždegimų, tad stengiamės gaminti kuo natūralesnį ir neriebų maistą. Mūsų tikslas yra išugdyti savarankiškumo įgūdžių, kad jie mokėtų pasirinkti, kad klaustų savęs: „O ko aš noriu išmokti? Ką gaminti?“ ir pan.

Drauge ruošiame pietus. Parodau kokį nors patiekalą, o kitą dieną jie jau mėgina patys. Tada sakau: „Giedriau, šiandien tu mane mokysi kepti blynus.“ Tuomet jis pats ima produktus, maišo, rodo. Taip geriau įsimena visą eigą. Jeigu centre virėme virtinukus, Giedrius būtinai grįžęs namuose mamai parodo, ko išmoko. Net tiramisu tortą kartu gaminome. Dabar esu pažadėjusi, kad greitai kepsime picą.

Tada kartu padengiame stalą, mokomės lankstyti servetėles, išdėlioti indus ir įrankius.

Sukamės kaip skruzdėlytės, kiekvienas yra už ką nors atsakingas, bet žiūri, kaip sekasi draugui, ar nereikia padėti. Kartais padėdamas draugui ir savo darbelį apleidžia. Stengiuosi tą procesą prižiūrėti, bet džiugina tai, kad jie nori vienas kitam padėti. Pavalgę vėl patys nurenka indus, vieni plauna, kiti šluosto, dar kiti patikrina, ar švariai išplauta. Tie paprasti dalykai suartina ir moko mylėti, rūpintis vienas kitu.

Po pietų tęsiasi programa. Skirtingomis dienomis ji kinta. Kartais einame į sporto klubą arba pasivaikščioti po Bernardinų sodą. Pažįstame gamtą, lyginame metų laikus, stebime medžius, žmones, maitiname ir fotografuojame antytes. Šie žmonės turi ypatingą Dievo dovaną užfiksuoti tokias akimirkas ir kadrus, ko paprastas žmogus net nepastebėtų. Jų matymas yra gilus ir kitoks.

Vyksta ir dailės terapija, lankome parodas, grįžę piešiame, ką atsimename. Jei buvome operoje, bandome atkartoti veikėjus. Viskas daroma geresniam savęs pažinimui ir suvokimui.

Patys taip pat kuriame spektaklius. Vienas iš menininkų, kuris mums padeda, yra Aleksas Mažonas. Jis mus labai praturtina.

Mūsų grupelė kartą per savaitę einame į Gailestingumo bažnytėlę, o vienąkart per mėnesį švenčiame šv. Mišias drauge su dienos centro „Šviesa“ bendruomene. Išeiname į viešą erdvę, mokomės pagarbos Dievui ir žmogui. Jeigu kuris nors iš mūsų patiria nelaimę ar nesėkmę, mes kartu prašome malonės, o tai vėlgi stiprina bendruomeninį ryšį.

Per šešerius metus, kuriuos dirbu šiame centre, suartėjome su šių žmonių tėvais, tapome tarsi viena šeima. Žinome problemas, tariamės ir kartu jas sprendžiame, taikome įvairius metodus, dalijamės, stebime situaciją. Eglės mama sako, kad ji išmoko ir svogūnus pjaustyti, ir kitus veiksmus savarankiškai atlikti virtuvėje. Romualdas anksčiau vengdavo viešų erdvių, užsisklęsdavo, o dabar dalyvauja viešuose renginiuose, tereikia jam paskambinti ir pakviesti.

Mes stengiamės stipriai integruotis į visuomenę – eiti į miesto šventes, lankyti parodas, kartu švęsti gimtadienius – ar kavinėje, ar Nacionaliniame dramos teatre žiūrėdami „Mažąjį princą“.

Jiems labai svarbu lygiavertis santykis su žmonėmis, kad juos susitinkantys ir bendraujantys žmonės nežiūrėtų iš aukšto, o bendrautų taip pat, kaip bendrauja su kitais. Tai augina jų savivertę.

Kokį paskutinį spektaklį statėte su bendruomene ir kam jį rodėte?

Man kilo mintis organizuoti stovyklą Pakutuvėnuose ir ten sukurti ne tik spektaklį, bet ir filmą – stovyklos kroniką, ir kad šis filmas būtų skirtas dalytis patirtimi su kitais dienos centrais, visuomene ir parodyti, kuo mes gyvename. Labai džiaugiuosi, kad patys bendruomenės žmonės davė interviu, atvirai ir drąsiai kalbėjo prieš kameras. Visuose pokalbiuose dalyvavau ir aš, jie parodė visišką pasitikėjimą ir nuoširdumą.

Pradžioje nežinojau, apie ką kursime spektaklį, bet labai norėjosi, kad jis paliestų mus ir kitus žmones. Tada supratau, jog reikia kalbėti apie širdį. Vėlgi iškilo klausimas: o koks gi tada pavadinimas? Tiesiog „širdis“ neužteko. Tada paėmėme Šventąjį Raštą ir su viena savanore ieškojome vietų, kuriose kalbama apie širdį. Atrinkome gal 10 ar 11 frazių, kuriose Viešpats kalba apie širdį ir perskaitėme šias eilutes bendruomenei. Norėjosi, kad jie kuo labiau įsitrauktų į procesą, visi dalyvautų. Kiekvienas turėjo išsirinkti Šventojo Rašto frazę, kuri labiausiai liečia jų pačių širdelę. Daugiausia kartų pasirinkta eilutė „Pabusk, mano širdie“ tapo spektaklio pavadinimu.

Tada spektaklio kūrimas tęsėsi – reikėjo parinkti muziką, sugalvoti scenas. Tada vėlgi atėjo mintis padaryti daug daug širdelių su užrašu „Dėk mane kaip antspaudą ant savo širdies“ ir po spektaklio išdalinti žmonėms kaip padėką, kad jie buvo su mumis. Dėkoju Angelei Joknytei, leidusiai naudotis jos giesmėmis, kurios atvėrė mūsų vaizduotę kūrybai ir širdis Dievui. Kiekvieną repeticiją pradėdavome giesme.

Spektaklio žiūrėti susirinko daug žmonių – ir anoniminių alkoholikų stovyklos dalyvių, ir Pakutuvėnų parapijiečių. Aktoriai jaudinosi, o kartu ir labai gražiai save atidavė žiūrovams. Žmonės braukė ašaras, dėkojo ir sakė, kad spektaklio kulminacija buvo visiems išdalintos širdelės.

Dabar jau esame tiek susigyvenę ir pažengę, jog galime per porą dienų parengti mini spektaklį, kad ir pagal istoriją apie Gerąjį Samarietį.

Kodėl mes vaidiname?Šie žmonės suvokia daug užduočių ir funkcijų, bet sunkiau save išreiškia. Vaidmenų kūrimas išlaisvina, žmonės tampa drąsesni, auga jų savivertė, nes jie žino, kad yra talentingi aktoriai. Jie jau ir patys klausia, kada vėl kursime spektaklį, ar važiuosime į Pakūtą. Galvojame ir šią vasarą rengti stovyklėlę. Kadangi jos metu savaitei išvažiuojame iš namų, tai gera proga pailsėti ir šių žmonių tėvams.

Koks yra bendruomenės žmonių santykis su Dievu? Ko galėtume iš jų pasimokyti?

Galiu paliudyti vieną atvejį iš mūsų gyvenimo. Tomas po gaminimo plovė keptuvę, ir aš jam pasakiau, kad nenaudotų geležinės kempinėlės. Tačiau neužtvirtinau, ar tikrai suprato, ir jis, norėdamas sąžiningai, švariai išplauti keptuvę, subraižė jos paviršių. Klausiau jo: „Tomuti, ką padarei, tu sugadinai keptuvę.“ Jis labai nuliūdo ir užsisklendė. Tada ėjome į šv. Mišias. Po jų Tomas sako: „Žinai, Janina, Dievas man atleido. Ir aš toks laimingas! Jis sakė man padaryti gerą darbą. Ir tu žinai, ką aš turiu padaryti? – turiu plauti indus visą mėnesį!“ Ir jis vėl tapo laimingas.

Jų santykis su Dievu yra tikras, tyras, nėra jokio suktumo. Jų meilė besąlygiška.

Kokiomis dar veiklomis užsiimate, ko nepaminėjote iki šiol?

Jau antri metai dalyvaujame Prezidentūroje rengiamoje Kalėdų mugėje, šiemet mus filmavo ir televizija, o vieną rankų darbo atviruką įteikėme prezidentei Daliai Grybauskaitei. Ji mūsų neužmiršo nuo tada, kai pernai lankėsi Bernardinų socialiniame centre. Maniškiai irgi buvo pasitempę, juk įteiks Prezidentei atviruką! Ir meldėsi už ją.

Gaminame atvirukus, veliame papuošalus iš vilnos, taip pristatome savo veiklą ir užsidirbame. Vasarą prisirenkame augaliukų, žolelių, išsidžioviname, o žiemą jais puošiame atvirukus. Kasmet prieš šv. Kalėdas turime nemažai užsakymų, šiemet net nespėjome visų jų patenkinti.

Kviečiame įsigyti unikalių rankų darbo atvirukų – auka tik 3 Lt, bet jie bus sukurti su meile. Norime užsidirbti, įprasminti savo veiklą. Mūsų centras nėra pritaikytas dirbti su medžiu ar keramika, bet atvirukus galime gaminti, ir kiekvienas užsakymas yra didelė parama.

Norintieji paremti Bernardinų socialinį centrą daugiau informacijos gali rasti interneto adresu:

www.bernardinucentras.lt

Parengė Monika Midverytė