Spektaklis ,,Gagarino gatvė“

Baigiantis metams derėtų prisiminti ir apžvelgti Kauno teatrų bent kai kuriuos, mano manymu, įsimintiniausius ir iškilius pastatymus, ženklinančius rudenį prasidėjusį teatro sezoną, pabandyti paieškoti ir įvardyti tam tikras bendras tendencijas ar skirtumus.

Metų virsmas – tam tinkama proga, juolab kad sezonas su kalendoriniais metais nesibaigia. Stabt, nors nelengva – kauniečiai teatralai įsibėgėjo, įsisiūbavo ir, reikia pripažinti, gan ryškiai ir kai kuriais atvejais netikėtai stebino. 

Visų pirma veik visos rudens premjeros – ne „fygli-mygli“, ne dirbtiniai eksperimentiniai surogatai, pariebinti „kabakų“ anekdotais, ne „lovų istorijos“, pridengtos trečiarūšių „muilo operų“ plagiatais ir neva „paryžietiška dvasia“, ne vadinamosios komedijos, besivaržančios su komercinėmis TV bukumo ir kvailinimo estafetėje. 

Šalin brukamą masinės kultūros psichozę, šalin masinį vartotoją su išdrykusia seile ir liberalių kultūrbolševikinių lozungų prikimšta galvele...

Šalin šiaudinius kūrėjus, budinčius prie labdaringų akcijų su „ašara balse“ ir svetimo skausmo betalentes variacijas pateikiančius kaip atjautos etaloną...

Šalin melą, veidmainystę, sceninius plagiatus, imituojančius tikrovę ir kalbančius apie menkavertes, iš piršto laužtas ar užsakomąsias „problemas“...

Žinoma, tokių manifestų ir deklaracijų negirdėjome, tačiau įsiminusiomis kai kuriomis premjeromis miesto teatrai, regis, tai akivaizdžiai bylojo. Manau, svarbiausi motyvai – nenuolaidžiavimas nubukusiam masiniam miestelėnų skoniui, parazitiniams įpročiams ir smegeninių kolapsui. Pabuskite, apsižvalgykite, susimąstykite... Ryškiausi akcentai – tradicinėms moralinėms vertybėms, nūnai tokioms nebemadingoms, tokioms neva nuobodžioms... Pasiaukojimas, kilnumas, dora, meilė, atgaila, aukštesnių tikslų siekimas, dvasinis tobulėjimas, galų gale apsivalymas ir praregėjimas per kančią – tokiomis sąvokomis manifestavo Kauno teatrai.

Spektaklis ,,Apsivalymas“

Apsivalyti, sudėlioti akcentus istorinėje atmintyje įsakmiai ir įtaigiai kvietė miesto valstybinis dramos teatras. Jono Jurašo „Apsivalymas“ sujaudino ne tik dėl paliestos skaudžios praeities temos (pokario sovietizacija, trėmimai, pavergtos tautos kančios ir lūkesčiai, prisitaikymas ir išlikimo kaina), bet ir dėl aukšto lygio režisūrinių sprendimų, psichologiškai motyvuotų mizanscenų ir, kas mano manymu, bene svarbiausia – spektaklyje itin tiksliai sudėliota ir panaudota reikšmingų ir daugiaprasmių simbolių ir ženklų kalba. Su visa talento jėga, didžiule įtaiga  J. Jurašas kalba apie mums skaudžią praeitį, keldamas moralinės atsakomybės, išdavystės kainos klausimus. Meistriška, aukščiausio lygio režisūra, įsimintini aktorių (Eglės Mikulionytės, Egidijaus Stanciko, Gabrielės Aničaitės, Elzės Gudavičiūtės ir kitų) vaidmenys, scenografės Julijos Skuratovos, tapusios režisieriaus bendraminte, scenos apipavidalinimas ir kostiumai šį pastatymą iškelia į vieną geriausių sezono spektaklių. „Apsivalymas“ kalba apie amžinąsias, vis rečiau minimas vertybes, apie vidinį apsivalymą ir tuo kalbėjimu neapsiriboja – išryškina poziciją, aukštą moralinę nuostatą.

Spektaklis ,,Diena ir naktis“

Panašias, tik dar skaudesnes istorines temas savo premjeroje gvildena Kauno kamerinis teatras, pastatęs Daivos Čepauskaitės dramą „Diena ir naktis“. J. Jurašas savo kilninančiai ir dvasią apvalančiai idėjai išreikšti pasirinko jau kone kultinį Sofi Oksanen veikalą, (veiksmas vyksta posovietinėje Estijoje, tačiau Aušros Marijos Sluckaitės draminio teksto redakcija ypač akcentavo bendražmogišką problematiką, juo labiau kad panašūs sukrėtimai buvo skaudžiai palietę ir Lietuvą), o originali D. Čepauskaitės pjesė pasakoja ne tik apie dramatišką žydaitės ir lietuvio meilės istoriją.Tragizmo ir vidinio pasirinkimo dilemą pagilina vaizduojamas laikas – karo metai, nacių okupacija, kai ribinėse situacijose – masinio naikinimo akcijų akivaizdoje – atsidūrusios žydų šeimos sulaukdavo ne tik atjautos iš juos gelbėjusių lietuvių. Įvairūs kriminaliniai elementai, sąžinę ir žmogiškumą praradę subjektai dalyvavo naikinimo akcijose, ir apie tai atvirai, su didele įtaiga pasakoja dramaturgė, aiškiai išsakanti savo pilietinę ir žmogiškąją poziciją.

Režisierius Stanislovas Rubinovas pastatyme pasiekė apibendrinančio įtaigumo, itin subtiliai ir jautriai perteikęs sudėtingus santykius, visa apimantį meilės jausmą iškeldamas virš kasdienybės, tačiau parodydamas, kad vien meilės moraliniam apsivalymui nepakanka. Tragiškas žydų likimas, atskleistas per vienos šeimos istoriją, sujaudina, o lietuvio Kosto, slepiančio ir saugančio mylimąją per visą nacių okupacijos laikotarpį, paveikslas tampa apibendrinantis.

,,Liučija di Lamermur“

Muzikinis teatras, manau, taip pat itin darniai savo premjeromis įsiliejo į aukštų idealų ir dvasią apvalančių jausmų lygmenį. Dvi premjeros klasikinės operos gerbėjams – puiki dovana. Gaetano Donicetti „Liučija di Lamermur“ –  ypatingas įvykis ne tik miesto, bet ir visos šalies mastu. Jausmų dramatizmas, aukščiausia emocingumo gaida, per muziką išreikšta auganti įtampa, meilė ir pasiaukojimas, kaip pagrindinis leitmotyvas, galų gale tragiška atomazga – visa tai statytojų ir atlikėjų perteikta itin stipriai ir įtaigiai.

Spektaklio kūrybinė grupė – dirigentas J. Geniušas, meno vadovė D. Ibelhauptaitė, režisierius G. Šeduikis, kostiumų ir grimo dailininkas J. Statkevičius, scenografijos autorius A. Dumitrescu – visas jėgas sutelkė pagrindinei idėjai atskleisti, suderino ir orkestruotę, ir vaidybą, ir kostiumus. Bel canto operos iššūkius ir išbandymus puikiai išlaikė atlikėjai, atskleisdami ne tik nepriekaištingus vokalo sugebėjimus, bet ir dramatizmą, emocionalumą, psichologinį pagrįstumą. R. Vaicekauskaitė, G. Pečkytė, sukūrusios pagrindinį, vokalo ir vaidybos požiūriu itin sunkų Liučijos vaidmenį, kiek skirtingai traktavo savo heroję, surado netikėtų ir originalių sprendimų.

Spektaklis ,,Atila“

Itin įdomus kitas Muzikinio teatro spektaklis – nūnai beveik nestatoma viena ankstyvųjų G. Verdi operų „Atila“. Šis tarptautinis projektas, kuriame dalyvauja estų kūrėjai ir atlikėjai bei kviestiniai solistai, įsimintinas ne tik švietėjiška, bet ir kilninančia misija. Šiuo spektakliu teatras akivaizdžiai pratęsė aukštų moralinių ir meninių kriterijų akcentavimą.

„Atila“ – taip pat tragiškos meilės istorija, tačiau perteikta visai kitokiomis muzikinėmis priemonėmis. G. Verdi šią muziką kūrė kupinas romantiško polėkio ir pakylėjimo, labiausiai akcentuodamas meilę ir pareigą Tėvynei, savo tautai. Toji pareiga – operos leitmotyvas.

Muzikos vadovas ir dirigentas estas Erki Pehkas, manau, sugebėjo suderinti nelengvą partitūrą, dramatinį garsų muzikos skambėjimą kulminacinėse scenose su solistų atliekamomis arijomis. Svarbiausia, kad šis projektas mūsų žiūrovams sudarė galimybę pamatyti ir išgirsti europinio lygio atlikėjus, visų pirma garsųjį Eriką Fentoną (JAV), Anastolį Sivko bei Vladislavą Sulimskį (Baltarusija) bei daugelį mūsų garsiausių operos atlikėjų: Sandrą Janušaitę, Dainių Stumbrą, Tadą Girininką.

Keliaujantis festivalinis pastatymas, kuriame puikiai pasirodo ir mūsų teatro choras (chormeisteriai Ramūnas Tilvikas, Rasa Vaitkevičiūtė), visais atžvilgiais sveikintinas. Gražus kūrybinio bendradarbiavimo pavyzdys, ypatingas rezultatas. Šit estų režisierius Ullaras Saaremae itin išradingai sprendžia masines scenas, kai hunų masė, akla, įniršusi, garbinanti jėgą, prievartą, staiga stabtelėja, dvejoja, nes juos paveikia ne tik artėjanti tragiška meilės atomazga, bet ir popiežiaus Leo I efektingas pasirodymas. Dailininkas Madis Nurms pateikė originalų scenovaizdžio sprendimą. Giliaprasmė simbolių ir aliuzijų kalba. Jokio archyvinio istoriškumo. Viskas skirta svarbiausioms idėjoms išryškinti – laisvei, priešinimuisi pavergimui, dramatiškai, pakylėtai meilei. Ir pareiga, ir kerštas. Tad ieškoti autentikos neverta, nes statytojų tikslas buvo kitas – būtent per G. Verdi muziką perteikti amžinąsias, nesenstančias ir šiandien mums svarbias problemas.

Aktualumu ir nūdienos problemų etiniu vertinimu taip pat pasižymi Mažojo teatro premjera – Vytauto Balsio režisuota „Gagarino gatvė“ pagal Gregorio Burke pjesę. Šis pastatymas vertas atskiros analizės.

Lieka tikėtis, kad Kauno teatrai ir kitais metais džiugins tokio lygio ir tematikos pastatymais, neužmiršdami tų mano akcentuotų ir įžvelgtų aukštų moralinių reikalavimų.