Frankofoniškų filmų festivalis „Žiemos ekranai“ šįmet jau septintąjį kartą į sales sukvies gero kino mėgėjus. Didžiosios ir mažosios iliuzijos – tokia tema sujungia dešimt pagrindinės programos filmų, dvi retrospektyvas ir specialius seansus, skirtus trumpametražiams bei eksperimentiniams filmukams.

Kino iliuzijos, padedančios gyventi

Pagrindinėje šių metų „Žiemos ekranų“ programoje „Didžiosios ir mažosios iliuzijos“ pamatysime belgų brolių Dardenne‘ų Kanuose Didžiuoju žiuri prizu apdovanotą dramą „Berniukas su dviračiu“, Prancūzijai 2012 m. „Oskarų“ apdovanojimo ceremonijoje atstovausiančią dramą „Karas paskelbtas“, žiūrovams jau pažįstamo kultinio režisieriaus Samuelio Benchetrito juodąją komediją „Pas Džino“, neseniai kino teatruose rodyto filmo apie Gainsbourg‘ą autoriaus Joano Sfaro animacinę juostą „Rabino katinas“, graikų kilmės kino meistro Costa-Gavras sūnaus Romaino Gavras stiprų debiutą „Išauš ir mūsų diena“, prieš porą metų „Žiemos ekranuose“ apsilankiusio Bruno Dumont‘o naujausią juostą „Be Šėtono“, kontroversiško režisieriaus Bertrand'o Bonello dramą „Prisiminimai iš viešnamio“ ir kt.

Kaip sako „Žiemos ekranų“ kuratorė Austė Zdančiūtė, jei reikėtų apibūdinti visą festivalio programą, būtų galima sakyti, kad ji yra... niūri. „Kiekvienas filmas, kalbant jaunimo slengu, turi savo parkę, ar kitaip – juodą debesį. Tačiau už kiekvieno to juodo debesies yra tikėjimo, kad vis tiek yra šviesos. Iš tiesų filmai veikiau tik iš pirmo žvilgsnio atrodo niūrūs.“

Apie mažus ir didelius stebuklus – J. Tati ir P. Étaix retrospektyvos

Be pagrindinės programos, „Žiemos ekranai“ šiemet rodo ir dvi retrospektyvas – Pierre Étaix ir Jacques Tati. Abu režisieriai į kiną atėjo iš scenos: P. Étaix – klounas, atėjęs iš cirko scenos, J. Tati – komikas, pradėjęs nuo pantomimos.

P. Étaix buvo tam tikra prasme J. Tati mokinys, todėl tiek režisieriai, tiek retrospektyvos labai susijusios – ir nors jų filmai atrodo skirtingi, panašumų taip pat nemažai, nes abu kūrėjai atėję iš prancūziškos komedijos – filmai tylūs, kalbama minimaliai, abu režisieriai patys vaidina savo filmuose.

J. Tati galbūt labiau preciziškesnis kaip režisierius, jo filmai kuriami ilgai, kiekviena detalė rimtai apgalvota, kaip kad filmui „Pramogų metas“ buvo specialiai sukurtas atskiras miestelis. P. Étaix filmuose pagrindinis dėmesys išlieka teatrui, klounams, kurie – ir linksmi, ir tragiški. Retrospektyvos vėlgi kalba apie kino ir gyvenimo iliuzijas: didžiosios iliuzijos gali ir žlugti, bet mažosios bus visada tos, kurios padės gyventi.

Festivalis ir išsaugo senas tradicijas, ir kuria naujas

Šių metų „Žiemos ekranuose“ žybtelės ir trumpo metro filmukai, primindami senus gerus laikus, kai „Lietuvos“ kino teatre vykdavo prancūzų trumpametražio kino naktys. (trumpametražių filmų vakaras sausio 27 d., 20 val., Vilniaus kino teatre „Pasaka“).

„Festivalis prasidėjo nuo trumpo metražo kino naktų, todėl džiaugiamės iš dalies išlaikydami šią tradiciją“, – sako A. Zdančiūtė. Zenekos nuotrauka

Jungdami sena ir nauja, „Žiemos ekranai“ pakvies pasiklausyti 16 mm projektoriaus tarškesio ir paglostyti akimis juostos grūdo virpesius – susipažindins su eksperimentiniais filmais, sukurtais Paryžiuje įsikūrusioje kino laboratorijoje „L’Abominable“. (eksperimentinį kiną žiūrėsime vasario 1 d., 19 val. Energetikos ir technikos muziejuje Vilniuje).

Specialus kino seansas bus skirtas neseniai mus palikusiai aktorei Katerinai Golubevai. Ją išvysime Claire Denis filme „Aš nenoriu miego“. (Sausio 26 d. 19 val. Vilniuje, „Skalvijos“ kino centre; sausio 28 d. 19 val. Kaune, kino teatre „Romuva“).

Septintasis festivalis šiemet vyks septyniuose Lietuvos miestuose – be tradicinės kino programos Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje bei Alytuje, šiemet filmai bus rodomi ir Nidoje.

PAGRINDINĖS PROGRAMOS FILMAI

„Aš esu niekieno žemė“ (rež. Thierry Jousse, 2010 m.)

Tai – antrasis režisieriaus ir kino bei muzikos kritiko Thierry Jousse ilgo metro filmas, kuriame pagrindinį vaidmenį atlieka garsus prancūzų pop scenos dainininkas Philippe Katerine. Nors filmas komiškas, jame gausu ir itin jautrių momentų, susijusių su sunkiomis šeimos, savęs ieškojimo temomis. Vilniaus kino centre „Skalvija“ sausio 25 d. 19.10 val. filmą pristatys pats režisierius.

„Pas Džino“ (rež. Samuel Benchetrit, 2010 m.)

„Pas Džino“ – subtiliu humoro jausmu, originaliu ir drąsiu žvilgsniu į pasaulį garsėjančio aktoriaus, scenaristo ir rašytojo Samuel Benchetrit režisuota juodoji komedija apie mafijos gyvenimą Prancūzijoje. Filmas labai aiškiai atspindi šių metų „Žiemos ekranų“ festivalio iliuzijų temą – paprastos Briuselio picerijos savininkas Džino turi galimybę gauti didelį dėdės palikimą, bet tik su sąlyga, kad įrodys esąs visų miesto picerijų bosas.

„Karas paskelbtas“ (rež. Valérie Donzelli, 2011 m.)

Pagal tikrą istoriją sukurtas filmas pasakoja apie jauną porą, susilaukiančią neįgalaus vaiko. Tai – vienas iš sunkiausių emociškai festivalio filmų, kalbančių apie dviejų žmonių meilę ir jai tenkančius išbandymus. Juosta „Karas paskelbtas“ šiemet atstovaus Prancūzijai Oskarų ceremonijoje.

„Išauš ir mūsų diena“ (rež. Romain Gavras, 2010 m.)

Žymaus graikų kilmės prancūzų režisieriaus Costa-Gavras sūnus Romain drąsiai žengia tėvo pramintais keliais. Ir nors tai – pirmasis jaunojo kūrėjo ilgametražis filmas (iki tol jis daugiausiai kūrė video klipus įvairioms grupėms), režisierius neabejotinai turi savo stilių. Filmas jautriai pasakoja apie, regis, kiek primirštą temą, – raudonplaukių diskriminaciją.

„Be šėtono“ (rež. Bruno Dumont, 2011 m.)

„Žiemos ekranų“ žiūrovams Bruno Dumont pristatinėti nereikia – jo filmai dažnai rodomi festivalio programoje, be to, pats režisierius 2010-aisiais viešėjo Vilniuje. „Be šėtono“ – keistas filmas apie keistą jaunuolį, gyvenantį pusiau laukinį gyvenimą, turintį mistinių galių – nujausti, nuspėti, išgydyti. Įdomu tai, kad B. Dumont filmuose vaidina neprofesionalūs aktoriai.

„Karščio banga“ (rež. Jean-Jacques Jauffret, 2011 m.)

Filmas, kuriame susipina mažo Prancūzijos miestelio gyventojų istorijos: prekybos centre dirbanti Amelija sužino, kad laukiasi, jos mama, cukriniu diabetu serganti ir viršsvorio turinti Ana, jaučia silpnybę saldumynams, o kaimynas pensininkas Žoržas tetrokšta ramybės, bet kiemo vaikigaliai nesiliauja triukšmauti... Keistai besipinančios istorijos subėga į tragišką pabaigą.

„Prisiminimai iš viešnamio“ (rež. Bertrand Bonello, 2011 m.)

Kostiuminė drama, pasakojanti apie vieno XIX a. pab. Prancūzijos legalaus viešnamio kasdienybę.

Savininkė Madam augina du vaikus, kovoja su valdžia už būvį, pilsto šampaną, rūpinasi institucijos geru vardu ir merginų  likimais. Deja, ne viskas nuo jos priklauso. „Filme yra ir siaubo elementų“, – atskleidžia festivalio kuratorė Austė Zdančiūtė.

„Berniukas su dviračiu“ (rež. Jean-Pierre ir Luc Dardenne, 2011 m.)

Nuo praėjusių metų „Žiemos ekranai“ iš prancūziško kino išaugo į frankonijos festivalį, tad ir šiemet dėmesio skiriama belgų kinui.

Broliai Dardenne‘ai – belgų režisieriai, kūrybinį kelią pradėję nuo dokumentikos ir laikui bėgant perėję prie labai realistinio stiliaus vaidybinio kino.

„Berniukas su dviračiu“ – istorija apie vaiką, neturintį nieko, išskyrus savo dviratį.

„Rabino katinas“ (rež. Joan Sfar, Antoine Delesvaux, 2011 m.)

Prancūzų komiksų kūrėjo režisuotas filmas „Rabino katinas“ – vienintelė festivalio animacinė kino juosta, skirta anaiptol ne tik vaikams. A. Delesvaux išgarsėjo su prieš metus pasirodžiusiu filmu apie S. Gainsbourg – „Serge‘as Gainsbourg‘as. Didvyriškas gyvenimas“.

Daugiau informacijos apie festivalį www.ziemosekranai.lt

Parengė Akvilė Adomaitytė