Iki šiol lietuvių dalyvavimo vokiečių okupacijos laikotarpiu žydų bei kitų asmenų grupių žudynėse motyvai buvo beveik netyrinėti, nors problemą aktualizuojančių straipsnių būta. Istorikas Alfredas Rukšėnas bando bent iš dalies užpildyti šią istoriografijos spragą. Nutarėme pasikalbėti po paskutiniame „Genocido ir rezistencijos“ žurnale pasirodžiusio jo straipsnio apie Kauno savisaugos batalionus.

Pastaruoju metu jau turime pakankamai duomenų, kuriais remiantis galima pagrįstai kalbėti apie lietuvių dalyvavimo žydų žudyme Antrojo pasaulinio karo metais mastą. Iš jų matyti, kad tai nebuvo pavieniai, neorganizuoti, spontaniški atvejai, kaip buvo įprasta manyti iki šiol. Kas buvo įsitraukę į žydų žudymą?

Anot amerikiečių istoriko Raulio Hilbergo, Holokaustą vykdė ne pavieniai asmenys, o organizuotose visuomeninėse struktūrose dirbę asmenys. Kiekvienas atliko tam tikrą funkciją, turėjo konkrečią užduotį. Iš istorinių šaltinių matyti, kad vokiečių okupacinei valdžiai 1941–1944 m. į žydų bei kitų asmenų grupių genocidą pavyko įtraukti įvairias lietuviškąsias organizuotas visuomeninio gyvenimo struktūras: 1941-ųjų Birželio sukilimo metu ir po jo atsikūrusias lietuvių valdžios įstaigas, lietuvių savisaugos batalionus, lietuvių pagalbinės policijos bei kitas ginkluotąsias pajėgas, pavaldžias lietuvių viešosios policijos įstaigoms. Lietuviškos struktūros savo ruožtu buvo pavaldžios vokiečių okupacinės valdžios įstaigoms Lietuvoje: vokiečių karinei administracijai, civilinei valdžiai, vokiečių saugomo policijai ir SD. Ne visi šioms struktūroms priklausę asmenys gali būti kaltinami genocido vykdymu. Yra ir tokių, kurie iš viso neprisidėjo. O į klausimus, kuris asmuo dalyvavo, o kuris nedalyvavo, tegali atsakyti tik šioms struktūroms priklausiusių asmenų veiklos istorinis-biografinis tyrimas. Trumpai pasakyčiau taip: žydų bei kitų asmenų grupių genocidą Lietuvoje, taip pat už jos ribų galima vertinti kaip vokiškų ir joms subordinuotų lietuviškų struktūrų sąveikos padarinį.

Pats neseniai paskelbei svarbų straipsnį apie Kauno savisaugos batalionus. Kokiam tikslui jie buvo įsteigti? Kiek man teko skaityti, steigiant šiuos dalinius buvo tikimasi, kad tai bus Lietuvos kariuomenės užuomazga.

Taip, buvo viliamasi, kad ją pavyks sukurti. Lietuvos savisaugos batalionai atsirado tikrai ne dėl aklo, mazochistinio ar kokio nors ten dar kitokio nesveiko noro keliaklupsčiauti prieš nacius. Jų atsiradimą lėmė du veiksniai – lietuviškasis ir vokiškasis. Sovietų Sąjungos 1940 m. vasarą įvykdyta Lietuvos okupacija ir aneksija išprovokavo mūsų krašto gyventojų patriotinę reakciją, kilo pasipriešinimo judėjimas. Jo narių pagrindinis tikslas buvo nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimas, pasinaudojant Vokietijos ir Sovietų Sąjungos karu. Šis tikslas reiškė ir tai, kad bus siekiama atkurti iki 1940 m. birželio 15 d., t. y. iki sovietų okupacijos pradžios buvusią Lietuvos valstybės organizaciją. Pasipriešinimo judėjimas kulminaciją pasiekė 1941 m. Birželio sukilimo Lietuvoje metu. Birželio 23 d. Kaune buvo paskelbta Lietuvos nepriklausomybė ir sudaryta Lietuvos laikinoji vyriausybė (LLV). Nuo pirmųjų egzistavimo dienų ji ėmėsi atkurti iki sovietinės okupacijos pradžios krašte funkcionavusią administraciją, kariuomenę. Kaip žinome, vokiečių okupacinė valdžia net neketino pripažinti Lietuvos nepriklausomybės, uždraudė vyriausybei atkurti tokią Lietuvos ginkluotųjų pajėgų organizaciją, kokia ji buvo iki sovietinės okupacijos. LLV krašto apsaugos ministras Stasys Raštikis savo atsiminimuose mini, kad vokiečiai vyriausybei neleido net kelti klausimo dėl kariuomenės atkūrimo, leido sudaryti tik savisaugos policijos dalinius. Vokiečių okupacinei administracijai šie daliniai tebuvo priemonė, kurią buvo galima panaudoti savų uždavinių okupuotuose Rytų kraštuose įgyvendinimui. Remdamasi vokiečių karinės vadovybės Kaune leidimu vyriausybė 1941 m. birželio 27 d. posėdžio metu priėmė nutarimą organizuoti kariniais pagrindais Apsaugos batalioną, jį remti ir finansuoti. Lietuviai šiuo vokiečių leidimu pasinaudojo, nes tikėjo, kad batalionai ateityje taps atkurtos nepriklausomos Lietuvos kariuomenės ginkluotųjų pajėgų branduoliu ir atliks laisvės kovų dalyvių funkciją. Tad tiek lietuvių, tiek vokiečių požiūris į savisaugos batalionus, jų paskirtį buvo skirtingas.

Kokio dydžio buvo šie daliniai? Kuo jie buvo ypatingi? Žinome, kad per Antrąjį pasaulinį karą veikė keliolika savisaugos batalionų. Tiesa, ne visi iš jų dalyvavo žudynėse.

Iš viso vokiečių okupacijos laikotarpiu Lietuvoje buvo suformuoti ne mažiau kaip 26 savisaugos batalionai, kuriuose tarnavo 12–13 tūkst. karių. Liūdniausia tai, kad lietuvių batalionai, kaip ir kitos lietuviškosios visuomeninio gyvenimo struktūros, kurių atsiradimą, kaip jau minėjau, galima vertinti kaip lietuvių 1940-1941 m. pasipriešinimo judėjimo narių veiklos pasekmę, vokiečių okupacijos laikotarpiu neįgijo suverenių galių, nors to ir buvo siekiama. Negana to, šioms lietuviškosioms struktūroms priklausę asmenys buvo įtraukti į nekaltų žmonių žudynes. Tarp savisaugos dalinių išskirtinę vietą užima keli Kauno savisaugos daliniai. 1941 m. birželio 28 d. pasirodė Kauno karo komendanto J.Bobelio pranešimas, kad prie Kauno karo komendantūros formuojamas Tautos darbo apsaugos (TDA) batalionas. Visi norintys tarnauti batalione taurūs lietuviai buvo kviečiami registruotis Kauno Karo komendantūroje. 1941 m. rugpjūčio 1 d. duomenimis, TDA bataliono padaliniuose tarnavo 773 karininkai, puskarininkiai ir kareiviai. 1941 m. rugpjūčio mėn. Kauno TDA batalionas buvo reorganizuotas, vietoje jo suformuoti 1-asis ir 2-asis Pagalbinės policijos tarnybos batalionai. Istorikas A. Bubnys nustatė, kad 1-asis batalionas kartu su vokiečių gestapininkais nužudė ne mažiau kaip 36 tūkst. Lietuvos ir užsienio žydų. Apie 23 tūkst. iš jų nužudyta Kaune, apie 11 600 – kitose Lietuvos vietovėse, apie 1400 – Baltarusijoje. Man pavyko nustatyti, kad 2-asis batalionas daugiau nei penkiolikoje Baltarusijos vietovių nužudė 15 452 žydus, 2360 Minsko karo stovyklos Nr. 352 belaisvių ir 209 civilius žmones. Taigi šių batalionų išskirtinumas liūdnas, – nužudytų žmonių skaičius.

Aukų statistika šiurpi. Tad norėčiau paklausti: kodėl minėtų batalionų kariai dalyvavo žydų, kitų asmenų grupių naikinimo operacijose? Laikaisi nuomonės, jog pagrindiniu veiksniu, skatinusiu batalionų karius dalyvauti žudynėse, buvo pareigos jausmas? Atrodytų paradoksalu, apie pareigą esame pripratę galvoti kaip apie teigiamą savybę, kaip apie vertybę.

Gebėjimas jausti pareigą daugiau ar mažiau yra įgimtas kiekvienam žmogui, ji yra sąmonės duotybė. Tačiau ši prigimtinė savybė gali skatinti žmones atlikti tiek gerus, tiek blogus veiksmus. Istorijoje galima rasti daug tokių pavyzdžių. Taip ir savisaugos dalinių atveju. Lietuviai, vokietmečiu stodami į minėtus Kauno savisaugos batalionus, pasižadėdavo, kad paklus drausmei, vykdys karininkų įsakymus. Toks pasižadėjimas reiškė tai, jog kariai prisiima pareigą kasdienėje tarnybinėje kasdienybėje paklusti įsakymams, nurodymams. Archyvinių duomenų visuma rodo, kad visi iki vieno tų dviejų bataliono karių žudynėse dalyvavo pagal įsakymo tvarką. Jeigu ne įsakymai, nebūtų įvykusi nė viena žmonių naikinimo operacija. Pagal santykį su pareiga išskirčiau tris Kauno savisaugos batalionų karių elgsenos tipus: paprastą, aktyvųjį ir nonkonformistinį. Paprastas elgsenos tipas yra labiau mechaninis, be jokių ypatingesnių požymių. Jis buvo būdingas daugumai. Įsakymus jie vykdė tik dėl to, kad iš jų to buvo reikalaujama, ir ne daugiau. Kiti, t. y. nedidelė dalis karių buvo labai aktyvūs, eidavo šaudyti savanoriais. Dalis aktyviųjų su aukomis elgdavo žiauriai. Manau, kad aktyviai atlikti pareigą juos skatino malonumo pojūtis, t. y. sadistinis pradas. Nonkonformistai buvo tie kariai, kurie atsisakydavo paklusti įsakymams operacijų metu.

Pareiga – pagrindinė priežastis, taip pat skiri dar ir kitus vidinius akstinus – baimę, neigiamus vaizdinius, sadizmą, girtumą, norą praturtėti, kuriuos apibūdini kaip pareigą atlikti skatinusius vidinius veiksnius, laikai juos antriniais. Kaip konkrečiai yra šie antriniai veiksniai susiję su pareiga?

Gyvenimo patirtis rodo, kad vieną ar kitą veiksmą kasdienybėje žmonės atlieka skatinami ne vienos, o kelių priežasčių, kurias šiuo atveju suskirstyčiau į pagrindines ir šalutines. Kodėl pareigą esu linkęs laikyti pagrindiniu akstinu, iš dalies jau atsakiau – žmonės žudyti ne šiaip sau, bet pagal įsakymo tvarką. O baimė, neigiami vaizdiniai, sadizmas, girtumas, noras praturėti tik skatino tą pareigą atlikti. Baimė nepaklusti įsakymui buvo daugiau ar mažiau būdinga kiekvienam savisaugos bataliono kariui. Taip nutiko dėl to, kad mūsų kraštiečiai, stodami į savisaugos dalinius, pasižadėdavo ne tik vykdyti įsakymus, bet prisiimti atsakomybę už jų nevykdymą, t. y. atsakyti prieš karo teismą. Amerikiečių psichologas Davidas Mayersas teigia, kad vienas vidinių veiksnių, skatinusių amerikiečių karius dalyvauti žudynėse Vietnamo kare, buvo baimė būti patrauktiems atsakomybėn už įsakymo nevykdymą.

Turėjo įtakos ir neigiami vaizdiniai bei jų keliamos emocijos – kerštas, pyktis, neapykanta. Dalis karių disponavo neigiamais rusų, žydų, lietuvių tautybės marksisto, komunisto, sovietinio aktyvisto, raudonarmiečio okupanto vaizdiniais. Taip pat kariai disponavo neigiamais žydų, rusų etniniais vaizdiniais. Šie vaizdiniai buvo įgyti iš gyvenimiškų patirčių iki tarnybos savisaugos batalionuose. Dalį savisaugos karių arba jų artimųjų per pirmąją sovietinę okupaciją represavo sovietinės Lietuvos saugumo pareigūnai, kurie pagal tautybę buvo lietuviai, rusai, žydai, kitų tautybių atstovai. Neturėdami galimybės atsiteisti su konkrečiais savo nelaimių kaltininkais, savo neigiamas emocijas žudikai išliejo ant asmenų, kurie jiems nieko blogo nebuvo padarę. Žodžiu, suveikė atpirkimo ožio psichologija. Negalėčiau pasakyti, kad neigiami vaizdiniai buvo būdingi visiems kariams. Kita vertus, kariai tapo ir antisemtinės, antisovietinės propagandos įkaitais.

Akivaizdu, kad daliai karių dalyvavimas žudynėse teikė malonumą. Jie uoliai dalyvaudavo žudynėse, jų metu jausdavosi gerai, su aukomis elgdavosi žiauriai, mėgdavo pasigirti savo žygdarbiais. Manau, kad atlikti pareigą, t. y. įsakymo tvarka dalyvauti žudynėse skatino sadistinis pradas. Turimi archyviniai duomenys nepatvirtina fakto, kad sadistinė elgsena buvo visuotinis reiškinys. Paprastoje kasdienybėje kariai, kurie pasižymėjo sadistine elgsena per operacijas, buvo patys paprasčiausi žmonės, o ne kokie nors ten pamišėliai ar psichopatai.

Kalbant apie svaiginamuosius gėrimus, jie buvo neatskiriama žudynių dalis. Minėtų batalionų kariai, kurie dalyvavo žydų, kitų asmenų grupių naikinimo operacijose, alkoholio galėjo gauti tiek prieš operaciją, tiek jos metu, tiek po operacijos. Tai, jog kariai būdavo operacijų metu girti, nereiškia to, kad jie buvo girtuokliai. Patys savisaugos batalionų kariai, prisimindami operacijas, yra kalbėję, jog jiems alkoholinių gėrimų buvo duodama dėl to, kad jų per daug nejaudintų žudynių vaizdai. Vokiečių vadovybė pasitelkė alkoholį kaip priemonę bataliono karių moralinėms nuostatoms, skatinančioms nedalyvauti žmonių žudynėse, slopinti. Vieną kartą, t. y. 1941 m. liepos mėn. Kauno TDA bataliono kariams prieš išvykimą į operaciją valgykloje buvo surengtos vaišės, jose dalyvavo lietuvių ir vokiečių karininkai. Per vaišes buvo užkandžiaujama ir vartojami alkoholiniai gėrimai, kariai buvo agituojami vykti į operaciją. Žinių, kad panašaus tipo vaišių buvo ir vėliau, nėra. Greičiausiai tai buvo vienintelis atvejis. Alkoholį žudynių metu gerdavo ne visi kariai, tik dalis.

Nereikia pamiršti ir noro praturtėti. Dalis karių buvo kilę iš nepasiturinčių šeimų, todėl jiems buvo aktualus materialinės gerovės pagerinimo klausimas. Operacijos teikė kareiviams papildomą pajamų šaltinį šalia atlyginimo, kuris buvo mokamas tarnybos batalione metu. Tai, kad jie operacijas vertino kaip palankią galimybę, leidžia teigti negausūs pačių karių asmeniniai pasisakymai. Buvo atvejų, kai kariai reikšdavo nepasitenkinimą, kad nėra išvykų į operacijas. Šis nepasitenkinimas buvo susijęs su jų noru praturtėti. Tačiau, kaip ir sadizmo atveju, marodieriavimas nebuvo visuotinis reiškinys. Taip pat buvo karių, kuriems daiktų iš aukų įgijimo būdas kėlė pasibjaurėjimą.

Užsiminei apie nonkomformistus. Ar išliko duomenų, kai karys būtų garbingai atsisakęs vykdyti tokią pareigą? Ar grėsdavo kariams, atsisakiusiems dalyvauti žudynėse, mirties bausmė? Apskritai, kas jiems grėsdavo? Vėlgi, kiek teko domėtis, tokie asmenys niekaip nenukentėdavo. Juos tuoj pat pasiųsdavo šalin, gal aprėkdavo. Ir tiek.

Tokių duomenų negausu. Tačiau tikrai nebuvo taip, kad kariai masiškai būtų atsisakę šaudyti aukas, t. y. ištisais būriais, kuopomis. Man pavyko rasti duomenų apie vieną kareivį, atsisakiusį šaudyti žydus Kaune, Mickevičiaus slėnyje 1941 m. liepos mėn. vykusios, vokiečių surengtos operacijos metu. Už tai jis buvo sušaudytas. Taip pat yra duomenų, kad vienas kareivis atsisakė šaudyti aukas 1941 m. liepos pradžioje Kauno VII forte vykusiose žudynėse. Lietuvių karininkas jį dėl to aprėkė ir nusiuntė eiti sargybos. Vienas Kauno Tautos darbo apsaugos bataliono karininkas, žudynių Kauno VII forte dalyvis, prisimena, kad už atsisakymą šaudyti aukas vokiečiai grasino sušaudymu. Nors iš vokiečių pusės ir buvo tokios sankcijos grėsmė, daugelis karininkų ir kareivių uoliai žudynėse dalyvavo ne dėl to. Kaip jau minėjau, juos skatino tiek įsakymas, tiek neapykanta. Pateiksiu pavyzdį iš Baltarusijos: 1941 m. spalio 10 d. 2-ojo PPT bataliono 2 kuopa vykdė Rudensko miesto žydų geto kalinių naikinimo operaciją. Aukas atsisakė šaudyti apie 15 karių. 1941 m. spalio 14 d. to paties bataliono 3 kuopos kariai šaudė Smilovičių mieste gyvenusius žydus. Jie šaudymo darbą vykdė vangiai, dalis karių atsisakė tai daryti. Dėl to šaudyti aukas vietoje 3-os kuopos buvo paskirti 1-os kuopos kariai. Reikia pabrėžti, kad kariai, kurie atsisakė šaudyti Rudenske ir Smilovičiuose, kitų žmonių naikinimo operacijų metu vis dėlto pakėlė ginklą prieš niekuo jiems nenusikaltusias aukas. Galima buvo atsisakyti vieną ar kitą kartą, tačiau ne nuolatos. Žinių, kad atsisakiusiesiems buvo skirtos bausmės, nėra. Greičiausiai jos nebuvo skirtos.

Tad ar galėjo savisaugos dalinių kareiviai rinktis? Apskritai, koks, Tavo nuomone, santykis tarp kario pareigos ir sąžinės? Žinau, kad Wehrmachto statute egzistavo punktas, kad karys gali atsisakyti vykdyti įsakymą, jei tai prieštarauja jo sąžinei. (Kaip jis veikė realybėje, kitas klausimas.)

Klausimas išties sudėtingas. Atsakyčiau taip: visi Kauno savisaugos bataliono kariai, kurie dalyvavo žmonių naikinimo operacijose, sąžinę vis dėlto turėjo, girdėjo jos balsą. Tai, kad jie ją turėjo, patvirtina aplinkybė, kad ne vienas jų po tarnybos batalione kalbėjo, kad jei jie būtų žinoję, jog jiems reikės dalyvauti tokiose operacijose, į batalionus nebūtų stoję. Yra žinių, kad atskiri kariai po karo labai galėjosi dėl to, jog dalyvavo žudynėse. Didžiausia problema yra ta, kad žmonės, deja, ne visada sugeba elgtis pagal sąžinę. Veikiau reiktų klausti: kodėl jie nepakluso sąžinės balsui? Manau, kad juos paklusti įsakymui, pareigai skatino, o nesivadovauti sąžinės balsu jau minėti veiksniai: savisaugos instinktas, t. y. baimė būti nubaustiems už įsakymo nevykdymą, neigiamų vaizdinių keliamas neapykantos jausmas, girtumas, pabudę sadistiniai polinkiai, suvokimas, kad iš nužudytų žmonių galima pasipelnyti.

Kai galvoju apie dalyvavusius žmones, vis paklausiu savęs, kaip būtų buvę, jei Lietuva nebūtų buvusi okupuota, ką veiktų tie žmonės? Klausiu, nors atsakymą žinau, jie nebūtų tapę žudikais. Jie net neįsivaizduotų galį nužudyti žmogų. Jie būtų kartu sėdėję kavinėse, klausę grojančių bendų ir plaukę vienu garlaiviu ilsėtis Kulautuvon.

Manau, kad lietuviai, tarnavę batalionuose ir žudę nekaltus žmones, nebuvo nei geresni, nei blogesni nei kiti jų bendraamžiai. Ne blogesni ir už dabarties žmones. Jei ne sovietinė ir vokiečių okupacijos, kariai, kurie tarnavo šiuose batalionuose, būtų veikę tą patį, ką jie veikė nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu. Batalionų karininkai būtų tarnavę Lietuvos ginkluotosiose pajėgose, kurios kartu buvo ir jų darbovietė. Jie būtų sėkmingai kopę karjeros laiptais, būtų mokę jaunimą, pašauktą atlikti karo prievolės, krašto gynybos darbo. Atsargos karininkai būtų dirbę Lietuvos policijos struktūrose, kitose darbovietėse. Kiti kariai būtų dirbę samdomais darbininkais žemės ūkyje, statybose, fabrikuose. Vieni iš jų būtų laikomi gerais, pavyzdingais, kiti – niekam tikusiais darbininkais. Dar kiti kariai būtų Lietuvos ginkluotųjų pajėgų liktiniai puskarininkiai. Tie kariai, kurie gyveno pasienyje su Vokietija, galimas dalykas, būtų vertęsi sėkmingai kontrabanda. Daugelis karių būtų aktyviai reiškęsi Lietuvos Šaulių sąjungos veikloje. Vienas kitas karys, pasižymėjęs didesniu religingumu, greičiausiai būtų įstojęs į kunigų seminariją arba tapęs vienuoliu. Galimas dalykas, kad kariai būtų domėjęsi ir baisėjęsi 1914–1923 m. Turkijos vyriausybės vykdytų armėnų, asirų, graikų genocidu nenujausdami, kad alternatyvioje realybėje jie būtų galėję elgtis, deja, ne ką geriau.