Ses. Juozapa Mieliauskaitė SF. „Ar Jūs galit mest vienuolės darbą?..“
Arba jaunimo ruošimo Sutvirtinimo sakramentui Geroji Naujiena
Ruoši jaunimą Sutvirtinimo sakramentui. Neužsimiršk – čia esi visą laiką iššūkio zonoje, ir per daug nepasiruoši, visą laiką vyksta kūrybinis procesas ir improvizacija (net kai sakai tą patį mokymą šeštą kartą iš eilės – dažnai skiriasi pavyzdžiai, pateikimo būdai, užduotys). Stovi prieš maždaug 30 keturiolikmečių, kurių pirminė reakcija į bet kurią informaciją – „NE!“, ir turi jiems paskelbt Evangeliją. Jie visada turi Tau ką pasakyti. O Tu jiems? Jų klausimai ir įžvalgos yra ir neišsemiami, ir neapeinami. O Tavo? Kaip pasakyt jaunuoliui, kuris mano, kad jam priklauso pasaulis, bet to pasaulio skaudžiai bijo, kad Jam reikia JĖZAUS? Kaip manančiam, jog turi viską, pasakyti, kad jis neturi paties svarbiausio? Žinai, jog reikia ieškoti naujų formų. Žinai, kad labiau nei žinių jiems reikia meilės. O kaip ją parodyt „NE!“ kontekste?
„Ar Jūs galit mest vienuolės darbą?..“ Galiu, „padirbsiu“ kokius metus, paskui galiu eiti į šeimą metus „padirbėti“... Nes tas „darbas“ – būti jų seserimi – kažkaip sunkiai apibrėžiamas. Nes nieko tikro, labai apčiuopiamo nėra, nes objektyviai negali įvertinti savo darbo kokybės, produktyvumo – lieka skaičiukai parapijos archyve, kiek užregistruota ruoštis Sutvirtinimo sakramentui, kiek paruošta... Tik tarp skaičiukų nėra gyvybės, nėra žmogaus gyvenimo, asmeninės istorijos, konkretaus santykio, draugystės. Kai kalbi jiems – nežinai, ką supranta, tiesiai nepasako, matai žibančias akis, besikeičiančius žvilgsnius, bet nieko apčiuopiamo, jokio įvertinimo, paplojimo per petį, tik gniuždantis nuovargis. Ir jau jiems išėjus, kartu su draugu nuovargiu tvarkydama priemones, randi tris flomasterių dėžes, ant kurių markeriu kažkas užrašė „Juozapa forever“ (net negali pykt, kad daiktų nesaugo)...
Su seserimis sakydavom „sutvirtinamukai“. (su) TVIRTI – NAMUKAI. Jėzus sako, kad protingas žmogus namą pasistatė ant uolos – kaip jiems padėt tapti „tvirtais namukais“?... „O Jūs turit tokią knygą – „Evangelija pagal Juozapą“?“ Kaip jaunam materialistui papasakoti apie dvasinę tikrovę? Ir dar – padėti ją patirti? Kaip papasakoti radikaliąją Evangelijos žinią, nepatogią, aštrią, kuri degina, bet užvaldo taip, kad negali ja negyventi? Kaip pasakyti tiesą apie jų (ir mano) gyvenimus, tiesą, kurioje svarbiausia – meilė?
Karta, kuriai sunku pasitikėti, kurios didelė dalis neturi tikro meilės santykio (pirmiausia šeimoje) patirties, kuriai sunku gerbti asmenį... Vis dar stebina nuolatinės muštynės (ne šiaip pasikumščiavimas) net tarp gerų draugų. Kulminacija – pirmojo pasiruošimo mėnesio pabaigoje mergina vaikinui (nepažįstamam!) įkando į ranką, nes jis ją „kibino“! Ką daryt??? Čia jau nieko nesuimprovizuosi, čia nuoširdžiai norisi fizinių veiksmų imtis! Gal tą bernioką paskiepyti reikia vežt? Kodėl aš vietoj filologijos nestudijavau pedagogikos? Nors kažin, ar tas išsilavinimas laiduoja žinojimą, kaip elgtis tokioj situacijoj...
Jauni žmonės, kuriems duodi didelę laisvę, nes jais pasitiki. Kurių nenori sudėt į jokią formelę, lentynėles, kad „gražiai stovėtų, šypsotųsi, galvelėm linkčiotų...“ Kuriems norisi padėti išskleisti tą jaunystės gaivalą ir surasti tiesos pilnatvę. Žeidžia klausimas: „Už ką seserys Jus taip nubaudė, kad su paaugliais dirbat?..“ Man atrodo, jog apdovanojo, kad labai manimi pasitiki ir seserys, ir Bažnyčia, ir Dievas. Kai dar studijuodama pirmą kartą turėjau galimybę talkinti ruošiant Sutvirtinimo sakramentui, atrodė: „Koks baisus amžius! Nė už ką nenorėčiau!... Na, bet reikia seserims padėti (tada buvau kandidatė), ištversiu tuos metus.“ Šituo klausimu „atsiverčiau“ maždaug po pusmečio – supratau, kad Dievas siūlo – duoda galimybę, dovaną būti su jais – būti jų seserimi (apskritai pašaukimą suvokiau kaip kvietimą būti visų seserimi). Seserimi tų, kurie kone visiems keisti, įžūlūs, provokuojantys (jie paliečia suaugusiųjų baimes). Tų, kurie tikrina visuomenei įprastas normas, nori šokiruoti, išsiskirti iš minios, bet sudūžta prieš tiesą (jau nebando nustebinti pareiškimais lytiškumo tema, bet su didele nuostaba klausosi manęs apie tai kalbančios – panašu, kad dar nieko negirdėjo kalbant taip). Gavau dovaną būti jų seserimi, nes žinau, ką reiškia sunki paauglystė, savęs paieškos, buvimas pariby, vaikščiojimas peilio ašmenimis, kai nori/reikia patekti į suaugusiųjų pasaulį, o ten labai nesaugu.
Sesuo, iš kurios daug išmokau apie pastoraciją, sakė taip: „Pirmais metais gadini. Antrais – mokaisi. Trečiais mokai.“ Mokausi daug. Nuolat – mylėti. Keltis iš klaidų ir vėl mylėti, vėl, vėl, kad ir kokie jie būtų. Ses. Juozapa: „Dievas žmogų sukūrė iš meilės...“ Jaunuolis: „... iš molio!“ Paliudyti buvimu, savimi, kad vis tiek juos myli, nepriklausomai, kiek jie žino, supranta ar tiki. Kaip jie patikės, jei jiems niekas nesakė, kad jie gražūs, gražūs ne dėl to, ką nuveikia, o tiesiog. Net nesąmoningai sugeba pasimelst „... ir atleisk mums mūsų maldas...“ – juk neturi patirties, kad gali būti mylimi nė už ką. Ir matai tą kaitą, matai, kaip labai pamažu keičiasi širdys ir gyvenimai. Ne taip, kaip Tu nori, bet tikrai. Didelė dovana matyti Dievo prisilietimus žmogaus širdy. Matyti, kaip du vaikinai „išsivaskina“ (na, išsiskaičiuoja – „išsirungtyniauja“) iki trijų pergalių, kuris pirmas eis išpažinties, ir po to matyti tikrą atgailą ir realius apsisprendimus. Matyti, kad žmogus tikrai nori keisti gyvenimą. Nors dar vis sugeba pasakyti, kad yra toks Dievo įsakymas „Švęsk sekmadieniais“.
Katecheto tarnystė dabar yra labai nuvertinta, sutraukta iki sampratos, jog kažkas tą daro, nes taip reikia, ir tas kažkas arba ne visai normalus, arba jis labai aukojasi, ir tas darbas bergždžias. O ir šiandienė situacija gerai žinoma – Sutvirtinimui besiruošiantys jaunuoliai dažniausiai yra labai jauni, neturintys pakankamo pradinio žinių bagažo, beveik neturintys religinių patirčių, labai silpnai motyvuoti. „Ar Dievas turi facebook?“ Ses. Juozapa: „Ne, Jis senamadiškas.“ Jaunuoliai: „Tai turi one.lt?“ Ką Dievas turi? Bendruomenę, kuri neretai piktinasi, kad „toks“ jaunimas į Mišias ateina (mat netobulai dar elgiasi)? Bendruomenę, kuri nežino, kad Bažnyčia neauga savaime kaip medis, auga, jeigu mes paliudijame jaunimui meilę (aš esu šiandien Bažnyčioje, nes man meilę paliudijo)?
Nemesiu aš vienuolės „darbo“. Nes Dievas, kad paskelbtų Gerąją Naujieną, dabar neturi kitų rankų, kojų, lūpų kaip tik mūsų. Ir esam apdovanoti galimybe būti tos Naujienos skelbėjai.





















Broliai kapucinai




















