Šabo dieną Jėzus ėjo per javų lauką, ir jo mokiniai eidami ėmė skabyti varpas. Fariziejai priekaištavo: „Žiūrėk, jie daro per šabą tai, kas draudžiama“.

Jėzus atsakė: „Nejau neskaitėte, ką prireikus padarė Dovydas, kai jis ir jo palydovai neturėjo maisto ir buvo išalkę: prie vyriausiojo kunigo Abiataro jis įėjo į Dievo namus ir valgė padėtinės duonos, ir davė jos valgyti savo palydovams, nors jos niekam nevalia valgyti, tik kunigams“. Ir pridūrė: „Šabas padarytas žmogui, ne žmogus šabui; taigi Žmogaus Sūnus yra ir šabo Viešpats“.

Kiti skaitiniai: 1 Sam 16, 1–13; Ps 90

Evangelijos skaitinį komentuoja Vincas Kolyčius

Ir vėl Jėzų persekioja fariziejai. Jo mokiniai, būdami alkani, ėjo per lauką ir skabė varpas.  Paprastomis dienomis tai buvo galima daryti, bet tik ne šabo dieną. Jėzus jiems atsako, kad ir Dovydas, įėjęs į šventyklą, valgė duoną, kurią tik kunigai  galėjo valgyti . Matome, jog religija nėra tik įstatymų laikymasis, bet artimo meilė, pagalba kitam žmogui  yra pirmoje vietoje. Fariziejų įstatymai buvo jų pačių sugalvoti, prie dešimties Dievo įstatymų jie pridėjo dar net 613.

Mums šiandien dar tebegalioja Dievo įsakymas: „Sekmadienį švęsk“.  Dabar yra gera proga pagalvoti ir paklausti savęs: kaip mes sekmadienius švenčiame? Ar praleidžiame laiko su savo šeima? Ar stengiamės padėti savo artimui, ar savo parapijos bendruomenei? Ar jaučiame pareigą  dalyvauti Mišiose, praleisti laiko maldoje, padėkoti Dievui už visa, ką esame iš Jo gavę?  Tačiau tas sekmadienio šventimas turėtų eiti iš širdies gilumos, norint labiau pajusti Tėvo meilę ir Jėzaus auką ant kryžiaus dėl mūsų visų.

Pasitaiko betgi, kad ir mes kartais tą  „šabą“ švenčiame kaip anų laikų fariziejai. Pabaigai noriu papasakoti vieną atvejį apie save. Mūsu parapijos bažnyčia buvo prie didelės gatvės, ir įėjimas į ją buvo gerokai aukščiau, virš gatvės.  Priekyje buvo cementiniai laiptai.Mudu su žmona atvykome vėlokai, užtruko, kol radome vietą pasistatyti mašiną ir skubėjom, kad nepasivėluotume. Ant tų laiptų, bažnyčios priekyje, pamatėm sėdinčią senutę. Aš žmonai sakau, kad skubėtume, nes pavėluosim, o ji sustojo prie tos senutės ir pradėjo su ja kalbėti.  Aš, aišku, įbėgau į bažnyčią. Pasirodo ta senutė netoli gyveno, atėjo pėsčia ir staiga blogai pasijuto. Mano žmona ją parvežė namo,  davė vandens, paguldė lovoje ir paliko. Atėjo į bažnyčią jau po pamokslo. Aš laikiausi „šabo“, bet po to pasijutau kaltas. Kas svarbiau? Juk pagalba kitam žmogui – pirmoje vietoje.

„Iš tiesų sakau jums, kiek kartų tai padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų mano brolių, man padarėte“ (Mt 25, 40).

Bernardinai.lt