2012 m. gegužės 27 d., sekmadienis

Šv. Antanas, abatas Mk 2, 23–28 „Šabas padarytas žmogui, ne žmogus šabui; taigi Žmogaus Sūnus yra ir šabo Viešpats“.

2012-01-17
Rubrikose: Religija » Evangelijos komentaras 

Šabo dieną Jėzus ėjo per javų lauką, ir jo mokiniai eidami ėmė skabyti varpas. Fariziejai priekaištavo: „Žiūrėk, jie daro per šabą tai, kas draudžiama“.

Jėzus atsakė: „Nejau neskaitėte, ką prireikus padarė Dovydas, kai jis ir jo palydovai neturėjo maisto ir buvo išalkę: prie vyriausiojo kunigo Abiataro jis įėjo į Dievo namus ir valgė padėtinės duonos, ir davė jos valgyti savo palydovams, nors jos niekam nevalia valgyti, tik kunigams“. Ir pridūrė: „Šabas padarytas žmogui, ne žmogus šabui; taigi Žmogaus Sūnus yra ir šabo Viešpats“.

Kiti skaitiniai: 1 Sam 16, 1–13; Ps 90


Evangelijos skaitinį komentuoja Vincas Kolyčius

Ir vėl Jėzų persekioja fariziejai. Jo mokiniai, būdami alkani, ėjo per lauką ir skabė varpas.  Paprastomis dienomis tai buvo galima daryti, bet tik ne šabo dieną. Jėzus jiems atsako, kad ir Dovydas, įėjęs į šventyklą, valgė duoną, kurią tik kunigai  galėjo valgyti . Matome, jog religija nėra tik įstatymų laikymasis, bet artimo meilė, pagalba kitam žmogui  yra pirmoje vietoje. Fariziejų įstatymai buvo jų pačių sugalvoti, prie dešimties Dievo įstatymų jie pridėjo dar net 613.

Mums šiandien dar tebegalioja Dievo įsakymas: „Sekmadienį švęsk“.  Dabar yra gera proga pagalvoti ir paklausti savęs: kaip mes sekmadienius švenčiame? Ar praleidžiame laiko su savo šeima? Ar stengiamės padėti savo artimui, ar savo parapijos bendruomenei? Ar jaučiame pareigą  dalyvauti Mišiose, praleisti laiko maldoje, padėkoti Dievui už visa, ką esame iš Jo gavę?  Tačiau tas sekmadienio šventimas turėtų eiti iš širdies gilumos, norint labiau pajusti Tėvo meilę ir Jėzaus auką ant kryžiaus dėl mūsų visų.

Pasitaiko betgi, kad ir mes kartais tą  „šabą“ švenčiame kaip anų laikų fariziejai. Pabaigai noriu papasakoti vieną atvejį apie save. Mūsu parapijos bažnyčia buvo prie didelės gatvės, ir įėjimas į ją buvo gerokai aukščiau, virš gatvės.  Priekyje buvo cementiniai laiptai.Mudu su žmona atvykome vėlokai, užtruko, kol radome vietą pasistatyti mašiną ir skubėjom, kad nepasivėluotume. Ant tų laiptų, bažnyčios priekyje, pamatėm sėdinčią senutę. Aš žmonai sakau, kad skubėtume, nes pavėluosim, o ji sustojo prie tos senutės ir pradėjo su ja kalbėti.  Aš, aišku, įbėgau į bažnyčią. Pasirodo ta senutė netoli gyveno, atėjo pėsčia ir staiga blogai pasijuto. Mano žmona ją parvežė namo,  davė vandens, paguldė lovoje ir paliko. Atėjo į bažnyčią jau po pamokslo. Aš laikiausi „šabo“, bet po to pasijutau kaltas. Kas svarbiau? Juk pagalba kitam žmogui – pirmoje vietoje.

„Iš tiesų sakau jums, kiek kartų tai padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų mano brolių, man padarėte“ (Mt 25, 40).

Bernardinai.lt

Evangelijos komentarų archyvas


Šventasis Raštas internete lietuviškai

KOMENTARAI

Komentarai surikiuoti nuo naujausio iki seniausio (rodyti atvirkščiai)

« < 1 - 2 > »
gintaras1 2012-01-17 22:15

Na, šiaip ar taip, Jėzus atėjo į šį mėšluotą pasaulį (juk jis gimė tvarte, ar ne, Evangelijai, rodos, nenusižengiu) visai ne tam, kad mes irgi taptume mėšlini, bet kad taptume šventesni, negu buvome iki šiol. Beje, man kartais atrodo, kad svarbiau yra šventėjimo procesas o ne rezultatas, Dievas negriebia mūsų už pakarpos ir nereikalaju kaip kad koks darbdavys - duok man rezultatą, man svarbiausia yra rezultatas, o ne tavo pastangos. Kaip sakė šarlis Fuko - tapsiu tobulas tik Paskutinio teismo dieną. Beje dėl mėšluoto pasaulio. Mes neturime tapti dvokiantys fariziejų raugu (stopkelė visgi daro savo...). bet kai gyveni pasaulyje, tai visaip atsitinka. Laimė, dar yra žmonių, kurie vargais negalais prasikrapšto akis, kurias šis pasaulis taip ir stengiasi apderglioti, kad prarastum Tiesos suvokimą. Dievui svarbiausia yra tavo pastangos, rezultatą Jis jau duos savo nuožiūra. Kaip rašė šv. Teresėlė, turi iš visų jėgų stengtis kelti koją ant aukštesnio laiptelio. Nepavyko - turi bandyti vėl ir vėl iš naujo. Štai kuo labiausiai gėrisi mūsų Viešpats. O kai imi su pasitenkinimu dūzgenti kitiems savo patarimus, žinok - tavo žuvimas jau beldžiasi į duris. Neduok, Dieve, dar pradėsi dūzgenti pamokslus....

hiperbole 2012-01-17 20:10

to tianshan"Nieko naujo posaule-viskas ruku rukas".Zmogelio niekas nemoke dalintis,bet visa gyvenima buvo mokomas ,kad gyvenimas yra "kova"arba kur galioja dziungliu istatymas"kiekvienas uz save":)

Roma 2012-01-17 20:10

Taip. Grynoji iliustracija. Kitas 50% laikosi, matyt, geriau, nes nuo jų seimūnams nuolat prireikia taupyti. Tai pensininkai.

Bet dar baisesnė analogija yra dvasinėj srity. Kai kunigai nesupranta savo misijos maitinti sočiai tikinčius pasauliečius, kad jie išgyventų ten, kur kunigai nepasiekia.

Tianshan 2012-01-17 19:31

Pridėsiu dar šįbeitą prie prie pertekliaus ir trūkumo: http://www.youtube.com/watch?v=yw6p85NWc_8&feature=share

Bet šitas šisbeitas ne silpnų nervų katalikams :)

hiperbole 2012-01-17 19:20

Norejau kazka is saves prideti,bet po to pagalvojau jog neturiu ka.Komentaruose beveik viskas paliesta ko reikia Gyvenimui.Aciu Jezui kuris yra musu tarpe(tarp komentaru),aciu jums visiems.

ieva 2012-01-17 19:02

Gražus liudijimas. Ir drąsus. Mes visi vienodi, tiek religingieji, tiek ne.

smiltis 2012-01-17 18:46

Gintarai, jau gerai rašosi ir taip :)

"šiaudai" - geras pasakymas iš tarybinių laikų mokyklos. Reik atgaivint :)

Iš tikrųjų reik mest mums tą vieni kitų pamokymo praktiką, nes iš jos prasismelkia puikybė (girdi, aš geriau žinau, kaip tau būti). Ačiū.

gintaras1 2012-01-17 17:45

Gerbiama Roma, prašau atleisti man, bet man pastaruoju metu užeina toks noras pasiginčyti su man duodančiais patarimus. Nors laikau save tikru krikščioniu, bet dar Tomas Akvinietis kartą yra pasakęs, jog turėjęs apreiškimą, kad visa, ką jis gyvenime yra nuveikęs ir parašęs yra tik šiaudai. Aš kartais maloniai pasišnekučiuoju su Šventąja Dvasia. Kiek teko pastebėti, Šventoji Dvasia daugeliui krikščionių yra tik kaip kažkoks beasmenis dūmas, dosniai žarstantis patarimus ir apreiškimus. Beje, kiek teko pastebėti, jūs irgi daugiausia rašote apie Jėzų (kuris jums, aišku yra draugas). Bet Šventoji Dvasia irgi yra Asmuo, vienas iš Švenčiausios Trejybės asmenų. Taigi Šventoji Dvasia man sako - širdies džiaugsmas yraneišenkantis šventumo šaltinis. O vynas irgi linksmina širdį. Todėl nesivelsiu į dideles diskusija ir apmąstymus (Nes Tomui Akviniečiui, kai jis bandė suprasti Švč. Trejybės paslaptį, kartą apsireiškė angeliukas su samteliu bandantis išsemti okeaną ir pasakė - tu darai tą patį). Taigi, einu įkalsiu dar vieną stopkelę, nes tada geriau rašosi ir lauksiu šios diskusijos pabaigos.... Beje, dar sovietmečiu išleistame katekizme yra parašyta - nemokantį pamokyti yra jau geras darbas... Bet dabartinis katekizmas yra toks storas, kad jau pirmą puslapį atsivertęs kažkodėl pradedu žiovauti... Na, bet čia tik šiaip sau tarp kitko..

Roma 2012-01-17 17:07

Galim pabandyt paanalizuoti, Gintarai.

Sakot ,Jėzaus gyvybę priimu ne po truputį, o visą iš karto‘ kaip prieštaravimą. Mintį: ,Kad Ją priimdami po truputį tokiais taptume‘ galima skaityti: ,Ją priimdami po truputį‘ arba ,po truputį tokiais taptume‘. Čia nelygu kaip kas skaito:)

,Pašventinimo labai laukiu, bet dar neturiu.‘ Kyla klausimas - kokio pašventinimo? Jau per Mozę Dievas kalbėjo: „Kalbėk visai izraeliečių bendrijai ir sakyk jiems: 'Būkite šventi, nes aš, VIEŠPATS, jūsų Dievas, esu šventas‘ - Kun 19,2.

,Kokiu tapti, dar nežinau, Jėzus nesiteikė pasakyti, nors labai to klausiu‘. Betgi Jis atėjo ne panaikinti Įstatymo, o įvykdyti, todėl nė vieno neišskirdamas, sako mums: "Taigi būkite tokie tobuli, kaip jūsų dangiškasis Tėvas yra tobulas“ - Mt 5,48. Ir dar Jėzus naujajam Izraeliui sako: ,be manęs jūs nieko negalite nuveikti‘ ir ,Kas valgo mano kūną IR geria mano kraują, tas turi amžinąjį gyvenimą, ir aš jį prikelsiu paskutiniąją dieną‘ - Jn 6,54.

Yra išėjusi Raniero Cantalamessos knyga: ,Eucharistija-mūsų pašventinimas‘, kurioje jis skatina skaitytoją iš naujo atrasti eucharistinio slėpinio grožį ir priimti pašventinančią bei perkeičiančią Kristaus Kūno ir Kraujo galią.

gintaras1 2012-01-17 16:34

Neturiu pertekliaus, todėl mano broliai alkio dėl manęs nejaučia (ačiū Dievui). Dalintis moku, bet šventas toli gražu nesu (bent jau nelaikau savęs tokiu, o gal geriau kiti tegu sprendžia apie tai). Savo gyvybės atiduoti už kitus dar nesu pasiruošęs, Jėzaus gyvybę priimu ne po truputį, o visą iš karto. Kokiu tapti, dar nežinau, Jėzus nesiteikė pasakyti, nors labai to klausiu. Pašventinimo labai laukiu, bet dar neturiu. Žodžiu esu tiesiog blogio įsikūnijimas (kai kurių katalikų akimis, nes esu susipykęs su visais ir su pačiu savimi). Roma ką man dabar daryti?

« < 1 - 2 > »
Rašyti komentarą gali tik prisijungę lankytojai. Prisijungti »
  • komentuoti
  • skaityti komentarus (16)
  • komentarų RSS
  • spausdinti

RENGINIAI

Dienos mintis baneris

REKOMENDUOJAME

Kelionė su Bernardinai.lt Nr. 18

Šįsyk norėjome pabrėžti mokinystę, kaip susitikimą su Mokytoju. Susitikimą, kuris keičia gyvenimą. Apie tai geriausia pasakoti kalbinant žmones, kurių gyvenimas švyti susitikimo šviesa.

Vyskupas Mindaugas Sabutis

Nors gal norėtume efektingo ir įspūdingo Dvasios pasireiškimo mūsų gyvenime, žinome, kad šios didžios Dovanos Bažnyčiai veikimas dažniausiai pasireiškia tyloje ir ramybėje. Kiekvienas krikščionis yra Sekminių liudininkas ir dalyvis.

Brabander

Galvojome, kaip pranciškonams įsitraukti į Klaipėdos miesto šventę, ir nusprendėme, kad būtų prasminga atkreipti dėmesį į miesto ištakas, nutarėme aplankyti tuos Baltijos jūros pakrantės miestus, kuriuose pranciškonai įsikūrė, prieš atvykdami į Klaipėdą.

VII šeimų susitikimas Milane

Milane gegužės 30 d. prasidės VII Pasaulinis šeimų susitikimas, į kurį susirinkusios šeimos iš viso pasaulio apmąstys labai aktualią ir svarbią temą: „Šeima: darbas ir šventė“.

Profesorius Marco Rossi

Krikščionio gyvenime vaizdas yra viena iš raiškos formų, tačiau jos neužtenka. Reikalinga patirtis. Gana dažnai iškyla būtent ši grėsmė, kad turime raiškos formas, už kurių nėra visiškai nieko.