Palaimintojo J. Matulaičio „Baltųjų marijonų“ ekspozicija marijonų vienuolyne (Marijampolė).

Straipsnis skelbtas žurnalo šeimai „Artuma“ 2012 m. Nr. 1

Dvasios milžinas, tikėjimo uola, išminties ir proto švyturys, gėrio įsikūnijimas... Kad ir ką sakytume apie šį titaną – Dievo dovanotą Lietuvai ir žmonijai palaimintąjį Jurgį Matulaitį, per daug nebūtų. Mums didelė garbė, kad būtent mūsuose užgimė ši didinga asmenybė, keliama į altorių šlovę. Apmaudu ir gaila, jog ne kiekvienas lietuvis daugiau žino apie tai, koks ypatingas žmogus buvo palaimintasis arkivyskupas Jurgis Matulaitis. Nemažai kas meldžia jo užtarimo pas Viešpatį, prašydami malonių, tačiau gana daug yra apie jį tik girdėję. Šio kuklaus straipsnelio tikslas – prabėgomis peržvelgti neilgą palaimintojo gyvenimą, negvildenant jo darbų išsamiau. Apie tai kituose žurnalo „Artuma“ numeriuose rašys daugiau išmanantys ir žinantys. Čia tepasakosim apie jo gyvenimo tėkmę, ne visada malonią, o dažnai ir labai skausmingą kasdienybės prozą.

Našlaitėlis

1871 m. balandžio 13 d. Lūginės kaime ant Šešupės kranto, šalia Marijampolės, ūkininkų Uršulės Matulaitytės ir Andriaus Matulaičių šeimoje gimė „netyčiukas“ aštuntas vaikas, po savaitės marijono vienuolio pakrikštytas Jurgiu Boleslovu. Sako, nejaunų tėvų vaikai esti silpni, bet gabūs ir protingi. Gal tai ir netiesa, bet kalbant apie šį vaikelį būtent taip ir buvo.

Anksti tapo našlaičiu. Vos ketvirtuosius metus eidamas neteko 55-erių tesulaukusio tėvo, o dešimties – ir mamos (pagimdė jį būdama 47-erių). Ūkis stiprus, žemė derlinga, bet ir burnų daug! Namus ėmėsi valdyti brolis Jonas. Šio būta tikro suvalkiečio negerąja šio žodžio prasme. Nagas! Spaudė pinigus, dideliu jautrumu nepasižymėjo. Mažasis broliukas ėjo į mokyklą dėvėdamas palaikius drabužėlius, amžinai sušalęs, šlubčiojantis. Niekas į tai nekreipė dėmesio, tik klasės draugo ir kaimyno Vincuko Šlekio mama šildydavo vaiką prieš krosnį, trindavo rankutes, kojeles, o šis vis sakydavo, jog viena koja „skruzdėlės bėgioja“.

Kai brolis Jonas vedė, jo žmona Veronika ėmė rūpintis vaikeliu, kiek pajėgė, tik kad pajėgė ne itin daug, nes šeimininkas gi buvo vyras! Jurgis vasarą ganė žąsis, padėjo ūkyje, o miegodavo daržinėje. Vyresni broliai siekė mokslų (vis dėlto Suvalkija!), tad ir vienuolikmetį Jurgelį atidavė į gimnaziją. Ligotas ir neaprūpintas vaikelis mokėsi ne labai gerai. V klasėje koja visai pablogėjo, tad brolienė parodė tvirtą būdą ir, nepaisydama vyro, nuvežė paauglį pas gydytojus. Tokių ten ir gydytojų XIX amžiaus Lietuvos provincijoje būta. Aišku, kad nepadėjo.
Gyveno ir toliau menkai. Badauti nebadavo, bet vilkėjo skarmalus, vaikščiojo su ramentu. Mokslai nutrūko ir vaikinukas ūkyje faktiškai tapo bernu, dirbančiu juodus darbus, tačiau svajojančiu apie kunigystę.

Giminės ir Lenkija

Jurgiui sukako 18-ka, kai į Lūginę iš Lenkijos svečiuosna užsuko pusbrolis, Kelcų (Lenkija) gimnazijos mokytojas Jonas Matulevičius. Šis greit susigaudė, kas ir kaip. Protingas, gabus ir labai pasiligojęs vaikinas skursta brolio ūkyje negydomas ir nesimokydamas! Tai jau ne! Ir išsivežė Jurgį į Kelcus. Užtruko dvejus metus, kol apgydė, puikiai išmokė lotynų kalbos ir parengė dvidešimtmetį Jurgį stoti į Kelcų kunigų seminariją. Įstojo. Mokslai vyko slogioje atmosferoje. Caro žandarai kratė seminariją, klierikus. Galiausiai vienus suėmė, kitus išvaikė. Vienodo likimo sulaukė dėstytojai ir seminaristai – kalėjimo ar tremties į Sibirą.

Jurgiui, jau pervadintam Matulevičiumi, pasisekė išvengti represijų, bet III kurse teko keltis į Varšuvos seminariją. Ten sublizgėjo neeiliniais gabumais ir, kaip dabar sakoma, dvasingumu. Tad 1895 m. išsiunčiamas tęsti mokslų į Peterburgo dvasinę akademiją. Materialiai jį rėmė pusbrolis Jonas Matulevičius iš Kelcų, motinos brolis, klebonavęs netoli Varšuvos (ateityje Jurgis jį slaugys ir laidos), Kelcų vyskupas, o tikras brolis Jonas – ne. Net atostogauti tėvų namuose Jurgiui buvo nesmagu, tad važiavo pas kitą brolį, Vladą. Mylėjo ir laukė tik geroji brolienė Veronika, Jono žmona.

Peterburgas

Dvasinėje akademijoje studijų būta itin aukšto lygio, bet Matulaitis ir čia buvo geriausias iš geriausių. Baigė akademiją aukso medaliu ir įvertintas cum eximia laude, cum nota primus, t. y. aukščiausiu pagyrimu.
Įšventintas kunigu 1898 m. 28-erių Jurgis Matulaitis primicijas laikė irgi Peterburge.

Akademijoje Matulaitis išsiskyrė ne tik neeiliniais gabumais, pamaldumu, santūrumu, kuklumu, bet ir didele, taip reikalinga kunigui oratoriaus dovana. Kadangi puikiai mokėjo lotynų, tai kitos kalbos irgi sekėsi nesunkiai. Jų kun. Jurgis išmoko daug. Visko – gerumo, išminties, meilės Dievui ir žmonėms, gabumų – turėjo daug, stigo tik vieno – sveikatos.

Tai šen, tai ten

Įšventintas kunigu, grįžo į savąją Kelcų vyskupiją. Jį paskyrė vikaru į menką parapiją, apgyvendino nešildomoje lūšnoje. Suprantama, liga atsinaujino. Dabar jau skaudėjo ne tik koją, bet ir ranką. Pasiskolino iš gerojo pusbrolio pinigų ir išvyko gydytis į Vokietiją. Vokiečių medikai, supratę, jog neįstengs ligos teisingai diagnozuoti, pasiūlė važiuoti į Austriją. Rusų valdžia (ko daugiau tikėtis!) leidimo išvykti gydytis 4 mėnesiams nedavė. Teko važiuoti į Šveicariją, Fribūrą, gydytis, o prie daikto – ir studijuoti. Čia rado ir lietuvių, tik jie turėjo bent kiek pinigų, o jis buvo plikas kaip tilvikas. Įsidarbino vikaru. Labai sunku dirbti ir mokytis vienu metu, kai esi visai besveikatis. Vargo, kol liga surakino taip, kad nė krust. Kitų patartas kreipėsi konsultacijos į garsų gydytoją brangininką.

Jurgis Matulaitis 1917 m.

Šis lupikas pirmiausia teisingai diagnozavo kaulų tuberkuliozę (visai ne reumatą, kaip kiti), o paskui pasiūlė operuotis. Kurgi ne, taigi lupiko operacija kainuoja 2–3 tūkst. frankų, o lietuvis kunigėlis teuždirba 75, už butą ir maistą moka 50! Iš kur tuos tūkstančius imsi... Lupikas nieko nesakydamas išoperavo, laikė ligoninėje dvi savaites ir metus gydė. Tada ir sako: „Ar 200 frankų tau nebus per brangu?“ Va taip. Su tais daktarais brangininkais visaip būna...
Sveikata pagerėjo ir kun. Jurgis griebėsi studijų. Apologetika, dogmatika ir sociologija. Pastaroji traukė daugiausia.

Kaip ir visą gyvenimą, neapleidžia lietuvybės reikalų, dalyvauja lietuvių draugijos veikloje. Jis visų mėgstamas, žmones prie savęs traukte traukia. Su jais žaibiškai susidraugauja. Kun. Jurgio iškalba žavi ir pakeri, jį jau seniai vadina Ciceronu.
Štai dar viena „detalė“. Fribūre 1902 m. Jurgis Matulaitis apgina disertaciją, įvertintą praeclarissime. Tai pats aukščiausias ir labai retas įvertinimas.
Paskui vėl Kelcai. Šį kartą profesoriaus pareigos seminarijoje. Čia jis mylimiausias klierikų dėstytojas, į jo paskaitas veržte veržiamasi. Deja, deja, gyvenimas ne rožėmis klotas. 1904 m. Jurgis Matulaitis vėl atgula. Pinigų kaip paprastai neturi (juk reikia kitiems padėti!), tad jį nugabena į Varšuvos vargšų ligoninę, kur, savaime suprantama, ne išgydo, o visai nugydo.

Pagalbą Dievas siunčia per vienuolyno vyresniąją, grafaitę Ceciliją Pliaterytę (taip, taip, iš tų pačių Pliaterių!). Jos dvare Matulaitis, rūpestingai ir tinkamai(!) gydomas, slaugomas, pamažu sveiksta. Toji pati sesuo Cecilija pakviečia kun. Jurgį dėstyti tikybos savo įkurtoje Varšuvos mergaičių gimnazijoje. Kapeliono pareigomis jis neapsiriboja. Ima skaityti paskaitas darbininkams. Įkuria Krikščionių darbininkų sąjungą, ji sparčiai išauga iki 50 tūkst. narių, kurie klauso pranešimų apie socialinius dalykus. Kaip visada, atsiranda tokių, kuriems ši veikla nepatinka. Kun. Jurgį Matulaitį nuolat skundžia kurijai. Ne naujiena, jog net būdamas švenčiausias ir geriausias visiems neįtiksi...

1907 m. kun. Jurgis Matulaitis pakviečiamas dėstyti sociologijos į Peterburgo dvasinę akademiją. Kaip paprastai, tuo neapsiriboja. Skaito paskaitas įvairių tautybių žmonėms bažnyčiose, bet lietuvybės bylos nepamiršta. Su savo paskaitomis atvyksta ir į Kauną.

Keldamasis iš vienos vietos į kitą, marijono kunigo pakrikštytas Jurgis Matulaitis vis brandina mintis apie beveik jau išmirusią Švenčiausiosios Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo vienuoliją – marijonus. Taigi, 1908 m. su savo geriausiu draugu ir bendraminčiu kun. prof. Pranciškumi Būčiu atvyksta į Marijampolę pas visai senučiuką „baltųjų tėvelių“ vienuolijos generolą Vincentą Senkų. Jiedu nori stoti į marijonus!

Marijonas

Štai taip ir nutiko. Nežinomi Dievo keliai! Senučiukas generolas be „armijos“ ir du marijonai be noviciato (tiesa, kun. prof. P. Būčiui vėliau noviciatą atlikti teks)!
Čia dar ir akademija – kun. Jurgį paskiria jos kapelionu. Eidamas šias pareigas „pakeliui“ sutvarko daug biurokratinių vienuolijos reikalų, gauna Pijaus X audienciją bei pritarimą ir 1909 m. duoda marijono įžadus. Parengia naujus vienuolijos įstatus, rūpinasi surasti naujokų. Greta to, dar dėsto ir dogmatiką. Vis važinėja tai šen, tai ten. Įkuria noviciatą Fribūre, paskui patraukia į JAV. Jam siūlo diplomatinę karjerą Vatikane, bet Matulaitis mandagiai išsisuka. Mat jam labiau rūpi įkurdinti marijonus JAV (taip ir padaro Čikagoje), stiprinti noviciatus ir vienuoliją. Tačiau aktyviai veda rekolekcijas kunigams Kaune, Marijampolėje, tvarko reikalus Lenkijoje, randa laiko lankyti gimtinę.

Karas

Sugriaudėjus karui, kun. Jurgis bandė pasiekti Fribūrą, tačiau įstrigo Varšuvoje dėl rusų daromų kliūčių. Jei Lenkija, tai Lenkija, ką padarysi. Ir nedelsdamas įkuria marijonų namus Bielianuose, 7 km nuo Varšuvos. Atstato griuvėsius, įsteigia noviciatą, našlaityną, amatų ir paprastą mokyklas. Fundatorės kunigaikštienės Radvilienės ir kitų padedamas Varšuvos centre įkuria lietuvių bažnyčią, berniukų našlaityną. Tokie didesni jo darbai karo metais. O kur dar aibė „smulkių“ kasdienių?

Pokaris

Kanonadoms nurimus, kun. Jurgis atvažiuoja į Marijampolę. Darbų tiek, kad marijonai vos spėja suktis. Jau nuo 1911 m. marijonų generolas Jurgis Matulaitis kviečiamas rektoriauti į Seinų kunigų seminariją. Aišku, atsisako. Juk tiek darbo vienuolijoje! Ilgai nedelsdamas įsteigia Marijos Nekaltojo Prasidėjimo vargdienių seserų vienuoliją, sutvarko jos „popierius“. Bet jau sklinda kalbos, kad jis būtų puikus vyskupas. Marijonų generolas maldaute maldauja kitų kunigų, kad jį užtartų, išgelbėtų, nes nenori ir negali būti vyskupas. Ar daug esama tokių, kurie nenorėtų būti vyskupais?! Bet konfratrų „agitacija“ paveikė priešingai ir teko eiti į vyskupus. 1918 m. gruodžio 1 d. Kaune Jurgis Matulaitis konsekruojamas Vilniaus vyskupu.

Vilniaus košmarai

1918 m. gruodžio 8 d. Vilniaus katedroje vyksta ingresas. Šiame mieste tikras pragaras – komunistų, lenkų siautėjimai, išpuolių prieš žydus kurstymai, užguiti gudai, maisto stoka, netvarka, Vinco Mickevičiaus-Kapsuko gaujos, miestą pavertusios banditų irštva. Komunistai bando net vyskupijoje apgyvendinti savo viešmerges, bet šioms čia nepatinka...

1919 m. balandžio mėnesį Vilnių ištinka dar viena prakeiktis – Pilsudskio okupacija. Ir prasideda... Lenkai doroja ir žudo lietuvius, šie irgi nelieka skolingi, savo galvas slepia žmonėmis nė nelaikomi gudai, žydai. Tautinė neapykanta pasiekia apogėjų, okupacijos dar labiau padidinta netvarka darosi tokia, kad daugelis vilniečių bijo net koją iš namų iškelti. Itin agresyviai politikuojantys lenkai kunigai kursto žmones prieš vyskupą. Jis perspėjamas apie galimą pasikėsinimą, įsibrovimą į kuriją ir t. t.

O vyskupas? Jis dirba savo darbą ir vienodai myli kiekvieną – lietuvį, lenką, gudą, žydą, vokietį, uolų kataliką ir laisvamanį. Sako įtaigius, taikius, žmonėms į širdį smingančius pamokslus visomis vilniečių kalbomis. Ne veltui juk vadinamas Ciceronu! Tai jo pagalbos šaukiasi rabinai, dėkingumo ašaromis verkia gudai. Jis gyvena ir veikia pagal savo šūkį: „Blogį įveikti gerumu.“ Tačiau žmogiškos jėgos ribotos ir vyskupas Matulaitis nuolankiai, bet primygtinai prašo kadais savo bičiulį, dabar popiežių Pijų XI atleisti jį iš Vilniaus vyskupo pareigų.

Titulinis Adulijos vyskupas

Šventasis Tėvas išmintingai patenkina Vilniaus vyskupo prašymą. Jis skiriamas tituliniu Adulijos vyskupu ir Lietuvos apaštališkuoju vizitatoriumi. Taigi, diplomatu ir savotišku būdu administratoriumi. Nuo šiol jis ir arkivyskupas. Per trumpą laiką arkivyskupas Jurgis Matulaitis atliko stebėtinai daug grandiozinių darbų: 1926 m. balandžio 4 d. (per šv. Velykas) įsteigta Lietuvos bažnytinė provincija, Kauno metropolinė arkivyskupija, Telšių, Panevėžio, Vilkaviškio, Kaišiadorių vyskupijos, Klaipėdos prelatūra, paskirti vyskupai, pasirašytas konkordatas tarp Vatikano ir Lietuvos(!), o kur dar smulkesnių darbų darbelių tuntai!

Šios kelionės pabaiga

Lietuvoje neramu, lyg būtų maža Vilniaus okupacijos. Keičiasi prezidentai: agronomas Stulginskis, po jo gydytojas Grinius, o paskui teisininkas Smetona. Kaune komendanto valanda. Ir nutik šitaip: Jurgį Matulaitį suriečia apendicitas. Naktį uždraudžiama gydytojui automobiliu vykti pas ligonį, nes... komendanto valanda. Po ilgų derybų leidžiama ateiti pėsčiomis.

Visa tai ilgokai užtrunka. Kai pagaliau sugaišintas kariškių gydytojas ateina, paaiškėja, kad reikia skubiai operuoti. Vežti vėl neleidžia. Šiaip ne taip išprašoma, kad leistų nešte nunešti. Ir vėl prarandama brangaus laiko. Antibiotikų dar nėra, tad ir kvalifikuotai atlikta operacija nebepagelbsti. 1927 m. sausio 27 d. 3 val. 45 min. arkivyskupas Jurgis Boleslovas Matulaitis-Matulevičius iškeliauja pas Viešpatį. Jam ėjo 56-ti metai.

Arkivyskupo Jurgio Matulaičio kapas Marijampolės Šv. arkangelo Mykolo bažnyčios koplyčioje po perkėlimo 1934 m.

Po mirties

Laidotuvės buvo milžiniškos. Karstą ant rankų nešė iki Kauno arkikatedros bazilikos. Didžiules lydinčiųjų minias sudarė įvairių tautų ir tikėjimų žmonės. Pompastiškos kalbos, Č. Sasnausko „Requiem“, operos choras, karstas bazilikos kriptoje.

Po 7 metų lygiai taip iškilmingai jis bus perkeltas į Marijampolę, kur atguls amžinojo poilsio Šv. Mykolo bažnyčios koplyčioje, o pati bažnyčia metams bėgant taps bazilika ir piligrimų, atvykstančių pasimelsti prie palaimintojo arkivyskupo kapo, traukos centru.

Palaidojus šį didį vyrą pasipylė ir ilgai tęsėsi liaupsės. Dabar praregėjo visi: jo nemėgusieji, skundusieji, visokie nacionalistai ir t. t. O ką kalbėti apie tuos, kurie sugebėjo deramai įvertinti Jurgio Matulaičio asmenį, gyvenimą ir darbus! Mane sujaudino jidiš kalba leidžiamų laikraščių straipsniai, kuriuose žydai su didele pagarba ir meile kalbėjo apie lietuvį arkivyskupą.
1953 m. pradėta arkivyskupo Jurgio Matulaičio-Matulevičiaus beatifikacijos byla. 1987 m. popiežius Jonas Paulius II Dievo tarną Jurgį paskelbė palaimintuoju.

Koks tai žmogus, kunigas ir vyskupas?

Gyvenimo kelią prabėgomis peržvelgėme. Našlaičio dalia, sunki vaikystė, dar sunkesnė, tais laikais nepagydoma liga. Nedaug kas žino, kad Jurgis Matulaitis turėjo dėvėti geležinę pėdos „kojinę“, nes kitaip koja nelaikė. Taip pat ir vieną ranką prilaikė metalinis įtvaras. Skausmus kentėjo nuo vaikystės. Maža to, caro valdžios persekiojimų akivaizdoje ir tautinės neapykantos katile nuolatos buvo nesaugus.

Tai būta žmogaus, kuriam nė motais šlovė, postai, titulai, turtai. Tarnavo Dievui ir žmonėms, būdamas ypač aktyvus ir darbštus. Eruditas, intelektualas, oratorius, moralės ramstis, poliglotas ir tikras inteligentas, t. y. toks, kokiu gimstama, o ne išmokstama būti.

Mylėjo Dievą ir žmones, įrodydamas tai savo darbais. Našlaitynai, mokyklos, vienuolijos, noviciatai ir nuolatiniai kontaktai su žmonėmis, kurie, vieną sykį jo pasiklausę, tapdavo jau mažumėlę kitokie. Jo iškalba ir retorika buvo Dievo duoti skelbti Kristaus mokslą, sujaudinant žmonių širdis ir skatinant pamąstyti.
Pagrindinė Jurgio Matulaičio gyvenimo taisyklė buvo gerumu nugalėti blogį. Antra – visi jam buvo lygūs, prezidentas ir elgeta. Trečia – visos tautos lygiavertės ir turi gyventi taikoje bei santarvėje. Ketvirta – kunigui nevalia kištis į politiką, jo vieta bei misija yra skelbti Kristaus mokslą bažnyčioje, už jos ribų ir savo gyvenimo pavyzdžiu. Penkta – mylėti Dievo atvaizdą žmonėse, globoti silpnuosius, rūpintis švietimu. Toliau eina šešta, septinta, aštunta ir t. t. Visos jos atspindi Evangeliją.

Charizmatiška asmenybė, kalbanti širdį persmelkiančiais žodžiais apie tai, kas kiekvienam svarbiausia, malonaus, žemo balso ir ne vien išore gražus žmogus. Dar gražesnis ir tyresnis savo vidumi. Ir visa tai turint didžiulį intelektą, milžinišką žavesį, spinduliuojančią artimo meilę. Nenuostabu, kad sušildė tiek drungnų ir nusivylusių širdžių, pakėlė daugybę akių į dangų ir užtaria mus pas Viešpatį, jei tik to prašome – dabar ir visada.

Dėkojame, Viešpatie, už palaimintąjį Jurgį, o mūsų dėkingumas Tave tepasiekia.