Trečius metus vystomas fotografijų projektas, pasakojantis apie Lietuvos miestus ir miestelius siekiantis atskleisti itin asmenišką fotografo santykį su vaizuojamomis vietovėmis, 2011 metais įvairiomis formomis pristatytas skirtinguose šalies regionuose: Druskininkuose, Radviliškyje, Tauragėje, Troškūnuose, Veisiejuose, Vilkijoje ir Čekiškėje. G. Česonis, fotografinį dienoraštį kūręs drauge su rašytojais Ričardu Šileika, Viktoru Rudžiansku ir kitais, 2011 metais sutiktų bei aprašytų miestų ir miestelių serija papildė ir Lietuvos dailės muziejaus Nacionalinės Dailės galerijos kolekciją. Beveik trisdešimties Lietuvos miestų ir miestelių kolekcija parengta specialiai išnaudojant ilgaamžio atspaudo galimybes ir su tikslu palikti ženklą apie išeinantį laikmetį.
„Išvykstantysis, persikeliantysis palieka savo kiautą, lukštą, išnarą. Joje – vėstanti išvėstanti asmeninė atmintis, pergyventos būsenos, skaudžios ir malonios patirtys, atrasti žinojimai. Visą esatį – man pasišalinus, tau atsitraukus – ilgainiui užkloja savaiminis ir priverstinis įvykių, įvairiažanrės politikos vualis. Dabar ir čia kalbantiems, dabar ir čia perkantiems, dabar ir čia mintantiems kitų ištiktys ir įdagai nerūpi. Liekančiųjų atmintys trumpesnės, mano, tavo – trapesnė. Argi visi vieno kraujo? Nebeturinčio vyno skonio. Vaižganto gatvės raudonijantys sodrūs šermukšniai skalambija neregimais varpeliais. Burtas kerta burtą”, – taip poetiškai R. Šileika prabyla apie Radviliškį.
„Legendos nepaklūsta laikui, madoms, daugeliui visuomeninių ar politinių tendencijų. Pramuša visas sienas, keliauja laiku ir erdve, kol tampa aksiomomis. Kažkada kažkas kažkur pasakė, kad kitoje Nemuno pusėje gyvenantys žmonės ten, kur dabar gražiame kalvagūbryje prie Nemuno įsitaisęs Vilkijos miestas (vis limpa prie liežuvio ir lūpų – miestelis), girdėdavę stūgaujant gaujas vilkų. Nuo to ir pavadinimas kilęs, kažkodėl visoms kartoms, visiems intelektams ir technologijoms ligi šiol priimtinas ir nekvestionuojamas (...). Laikas vis bėgs, o istorija pasipildys naujais vardais ir pavardėmis, bylos apie Vilkijoje brandos atestatus gavusius aktorių Eimutį Kvoščiauską, disko metiką Andrių Gudžių, čia kūrusį medžio meistrą Liną Saladžių. O gal apie gimnazijos dramos būrelį, kurio siela vadovė Irena Štilpaitė? Ir niekas nesupras, kodėl naktimis nesigirdi vilkų staugimo, nors legenda žmonės net po šimtmečio neabejos”, – Viktoras Rudžianskas.
