Nuo sausio 18 dienos prasideda Maldos už krikščionių vienybę savaitė, jau šimtametė tradicija, gimusi 1910 metų Edinburgo tarptautinėje konferencijoje, surengtoje anglikonų ir kitų protestantiškų Bažnyčių. Po Vatikano II Susirinkimo į ekumeninį dialogą ryžtingai leidosi ir Kkatalikų Bažnyčia. Čia dera prisiminti, kad šiais metais minima 50 metų sukaktis nuo Susirinkimo pradžios, praneša Vatikano radijas.

Prieš prasidedant Maldos už krikščionių vienybę savaitės renginiams Romoje, kardinolas Kurtas Kochas, Popiežiškosios krikščionių vienybės tarybos pirmininkas, atsakė į kelis klausimus apie ekumenizmą, kuriuos jam uždavė žinių agentūra SIR.

Kardinolas priminė, kad jo šiuo metu vadovaujama taryba – tuomet kaip sekretoriatas – buvo įsteigta dar prieš Vatikano II Susirinkimą, 1960 metais, Jono XIII valia. Šis popiežius tokios institucijos norėjo dėl dviejų priežasčių: dėl Katalikų Bažnyčios atnaujinimo ir dėl krikščionių vienybės. Abiem šiais rūpesčiais dalijosi ir Vatikano II Susirinkimas, kurį Jonas XXIII sušaukė ir kuris paskelbė deklaraciją apie ekumenizmą „Unitatis Redintegratio“. Abu šie rūpesčiai gyvi ir šiandien, kaip tai yra daug kartų pabrėžęs Benediktas XVI. Šiuo metu Katalikų Bažnyčia yra užmezgusi 16 oficialių dialogų su kitomis krikščioniškomis konfesijomis.

Kardinolas Kochas pripažino, kad bėgant laikui ekumenizmo iššūkiai keičiasi, tampa sudėtingesni. Jis paminėjo tris naujus iššūkius ekumenizmui, kurių anksčiau nebuvo, bent tokių kaip dabar.

Pirma – tai Reformos Bažnyčių pasaulyje vyksta vis didesnė fragmentacija, gimsta vis naujos Bažnyčios ir bendruomenės. Kyla klausimas kaip su jomis visomis užmegzti ryšį, dialoguoti. Antra, išaugo skirtumai dėl etinių pozicijų. Prieš 30–40  metų dažnai kartotas pasakymas, jog „tikėjimas mus skiria, bet praktika vienija“, šiandien ne toks teisingas. Ir vis dėlto būtina, kad krikščionys vieningai pasisakytų svarbiomis etinėmis temomis. Trečia, buvo užmirštas ar kitaip suprasti pradėtas pats ekumenizmo tikslas. Daug iš Reformos gimusių Bažnyčių ir bendruomenių regimos tikėjimo, sakramentų, tarnystės vienybės nebesuvokia kaip galutinio ekumenizmo tikslo. Jos vienybę labiau įsivaizduoja kaip visų Bažnyčių sumą, tačiau katalikai tokios sampratos negali priimti.

Komentuodamas dialogą su ortodoksais, kardinolas Kochas tvirtino, jog, žvelgiant į ilgesnio laiko perspektyvą, santykiai, be abejo, smarkiai pagerėjo. Puikiai sutariama su Konstantinopolio patriarchatu, geri dvišaliai santykiai su Maskvos patriarchatu, vyksta daug abipusių susitikimų.

Tačiau kalbant apie tarptautinę mišriąją teologinę komisiją, kurią sudaro teologai iš katalikų ir penkiolikos Ortodoksų Bažnyčių, reikia sąžiningai pripažinti, kad ji šiuo metu atsidūrė sunkioje situacijoje. Po susitikimo Ragenoje 2007 metais buvo manyta, kad žengtas didelis žingsnis – buvo susitarta atlikti istorinį tyrimą apie Romos vyskupo pirmumą pirmajame krikščionybės tūkstantmetyje. Tačiau šiuo metu ortodoksai nenori teologinės diskusijos šiuo klausimu: taip pat ir dėl to, kad ruošiasi ir daug jėgų atiduoda būsimam visų ortodoksų sinodui. Pastarojo rezultatai bus reikšmingi ne tik ortodoksų pasauliui, bet ir ekumenizmui. Todėl katalikai su supratimu ir kantrybe turi laukti, kada bus galima pratęsti diskusijas ir tuo pat metu palaikyti ortodoksams svarbų susitikimą.

Kantrybė yra svarbi. Tuoj po Vatikano II Susirinkimo buvo labai daug lūkesčių, entuziazmo, atrodė, kad Bažnyčios vienybė jau čia pat. Tačiau buvo suprasta, kad problemos didesnės nei manyta, jog reikia daug laiko, studijų ir kantrybės. Svarbu nepamiršti, pridūrė kardinolas Kochas, kad krikščionių vienybė pirmiausia yra Dievo dovana, kurią mes turime būti pasiruošę priimti.