Pastaruosius kelerius metus Lietuvoje kone pačiomis opiausiomis problemomis yra tapusios emigracija (tiek jaunimo, tiek darbingo amžiaus piliečių) bei nedarbas. Remiantis statistiniais duomenimis, vien tik 2010-aisiais  Lietuvą paliko apie 80 tūkst. darbingų gyventojų. Statistika rodo ir tai, kad 15–24 metų amžiaus jaunimo nedarbo lygis trečiąjį 2011 metų ketvirtį siekė 31,7 procento. 2011 metais daugiau nei pusė darbo ieškančiųjų buvo įgiję aukštąjį arba nebaigtą aukštąjį išsilavinimą. Jaunų žmonių apsisprendimą emigruoti skatina daugelis motyvų, tačiau patys svarbiausi yra pragyvenimo lygio skirtumai tarp Lietuvos ir užsienio šalių bei noras gauti kokybišką išsilavinimą už prieinamą studijų kainą.

Žvelgiant į visą šią susiklosčiusią situaciją valstybėje, taip ir norisi pasiteirauti: kodėl valstybės valdymo institucijose dirbantys tautos išrinkti atstovai šioms problemoms spręsti skiria itin mažai dėmesio? Kodėl yra užmerkiamos akys prieš itin opias problemas mūsų šaliai, jos ateičiai?

Neneigsiu, spaudoje kartkartėmis pasirodo parlamentarų straipsnių, kuriuose kalbama tiek apie jaunimo emigraciją, tiek apie didelį jaunimo nedarbą šalyje. Tačiau labai gaila, bet tuose straipsniuose įžvelgiu vien tik žodžių pilstymą iš tuščio į kiaurą. Opozicijoje esantys parlamentarai šių problemų atsiradimą bei įsisenėjimą primeta valdantiesiems, o valdantieji jas įvardija kaip natūralų ir neišvengiamą procesą. Ir toks žaidimas tęsiasi jau ne vienus metus. Kol parlamentarai Seime ginčijasi, kas yra kaltas dėl šių problemų ir kas turi jas spręsti, jaunimas bei darbingo amžiaus piliečiai, nieko nelaukę, kraunasi lagaminus ir iškeliauja.

Man, jaunai Lietuvos pilietei, yra skaudu matyti, kaip tautos išrinkti atstovai, drįstu teigti, nevertina paties brangiausio valstybės turto – žmogaus. Kiekvienas išvykęs pilietis, ypač jaunas, darbingo amžiaus žmogus, yra be galo didelis praradimas Lietuvai. Kodėl? Todėl, kad dėl emigracijos mažėja bendras darbo rinkoje aktyvių ir produktą kuriančių gyventojų skaičius, mažėjant gyventojų skaičiui, mažėja gamybos veiksnių naudojimas, t. y. pažeidžiamas darbo organizavimas, auga nekvalifikuotų asmenų nedarbas, didėja įtampa nekvalifikuotos darbo jėgos rinkoje, mažėja gamybos apimtys ir pajamos vienam gyventojui, didėja socialinė atskirtis. Tiek studentijos, tiek išsilavinusių jaunų specialistų emigracija silpnina viduriniosios klasės formavimąsi šalyje, be kurios negalima sukurti pažangios ir stabilios demokratinės valstybės. Emigracija itin neigiamą poveikį sudaro ekonominiam, inovaciniam bei konkurenciniam šalies potencialui. Ir, mano subjektyvia nuomone, kone viena iš opiausių emigracijos pasekmių valstybei yra ta, kad jauni, aktyvūs piliečiai atsiriboja nuo Lietuvos likimo sprendimo, nes, išvykę iš šalies, dažniausiai jos politiniame procese nedalyvauja.

Lietuvos piliečiai, matydami aiškų tautos išrinktų atstovų nesiskaitymą su žmogumi, praranda pasitikėjimą tiek LR Seimu, tiek LR Vyriausybe. Visa tai aiškiai parodo vis mažėjantis aktyvumas prie balsavimo urnų, vykstant rinkimams į svarbiausias šalies valdymo institucijas. Dažnai susimąstau, kas bus, jei ir toliau gerbiami Seimo nariai, Vyriausybėje dirbantys atstovai nesiims jokių veiksmų, siekiančių sumažinti nedarbo lygį (ypač jaunų žmonių), dėl ko ir kyla kita problema – emigracija.

Dažnas parlamentaras, kalbėdamas apie šias problemas, dažniausiai sugeba įvardyti, jog tai tikrai svarbios problemos, ir jas reikia spręsti, tačiau nepateikia jokių konkrečių šių problemų sprendimo būdų ir nesiima jokių veiksmų, siekiant sumažinti šias problemas.

Žvelgiant mano, jaunos, ką tik studijas baigusios Lietuvos pilietės akimis, sprendžiant abiturientų bei absolventų emigracijos problemas, valstybei derėtų formuoti ir skatinti teigiamą darbdavių požiūrį į studentų praktiką, užtikrinti studijų ir mokslo įstaigų bei verslo struktūrų bendradarbiavimą, siekiant rengti specialistus, atitinkančius rinkos keliamus reikalavimus. Kadangi viena iš esminių priežasčių, skatinančių studentiją bei jaunus specialistus išvykti iš Lietuvos, – didelis nedarbas šalyje ir žemas pragyvenimo lygis, tuo atveju būtina pertvarkyti veikiantį jaunimo darbo centrų tinklą, jį lanksčiai susiejant su švietimo, profesinio orientavimo, neformaliojo švietimo ir ugdymo, jaunimo laisvalaikio užimtumo sistemomis. Verslininkų organizacijų skatinimas dalintis savo patirtimi, „mentorystės“ tinklų kūrimas padėtų esamiems bedarbiams įsilieti į verslo pasaulį.

Jauniems žmonėms, baigusiems studijas, norint įsilieti į darbo rinką, yra keliami dideli reikalavimai. Vienas iš jų – darbo patirtis. Studijų metais ne kiekvienas studentas turi galimybę įgauti taip reikalaujamos darbo patirties. Todėl valdžios atstovai turi didesnį dėmesį skirti savanoriškai veiklai nevyriausybinių jaunimo organizacijų sektoriuje. Didesnis finansavimas jaunimo organizacijų veiklai būtų didelė paskata ir motyvacija jauniems žmonėms dirbti savo šalies labui bei įgyti taip reikalingos praktinės patirties ir žinių.

Didelę įtaką akademinio jaunimo apsisprendimui rinktis studijas kitų šalių universitetuose turėjo Mokslo ir studijų reforma. Labai džiugu, kad Konstitucinis Teismas pripažino, jog kai kurie reformos punktai prieštarauja pačiai Konstitucijai. Labai viliuosi, jog tai bus mažas žingsnis, kuris pristabdys akademinį jaunimą nuo sprendimo studijas rinktis kitų šalių mokymo įstaigose.

Drįstu tvirtinti, jog šios problemos negali būti išspręstos vien tik tradicinėmis socialinės politikos priemonėmis ar būti tik vienos valstybės institucijos veiklos objektu. Norint išspręsti šias problemas, reikia stiprinti ryšį tarp skirtingų ministerijų įgyvendinamų programų. Įvertinus padėtį, būtina parengti valstybinę programą, kuri numatytų teisines, administracines, ekonomines priemones, skatinančias akademinį jaunimą bei darbingo amžiaus Lietuvos piliečius rinktis studijas bei kurti savo ateitį mūsų valstybėje, o ne užsienio šalyse.

Ir pabaigai norėčiau pridurti, jog galima daryti prielaidą, kad tik gerėjanti socialinė, ekonominė, kultūrinė ir, netgi, politinė Lietuvos sistema bei pačių tautos išrinktų atstovų teikiamas didesnis dėmesys šių problemų sprendimams padės išlaikyti kvalifikuotus jaunus specialistus ir darbingo amžiaus žmones Lietuvoje.