Maldų už krikščionių vienybę aštundienio pradžia Mk 3, 1–6 „Ar šabo dieną leistina gera daryti, ar bloga? Gelbėti gyvybę ar žudyti?“
Jėzus vėl atėjo į sinagogą, o ten buvo žmogus su padžiūvusia ranka. Fariziejai stebėjo, ar jis gydys jį šabo dieną, kad galėtų apkaltinti.
Tuomet Jėzus tarė žmogui su padžiūvusia ranka: „Stok į vidurį!“ O juos paklausė: „Ar šabo dieną leistina gera daryti, ar bloga? Gelbėti gyvybę ar žudyti?“ Bet anie tylėjo. Tada, rūsčiai juos apžvelgęs ir nuliūdęs dėl jų širdies kietumo, tarė tam žmogui: „Ištiesk ranką!“ Šis ištiesė, ir ranka atgijo.
Išėję fariziejai tuojau ėmė tartis su erodininkais, kaip Jėzų pražudyti.
Kiti skaitiniai: 1 Sam 17, 32–33. 37. 40–51; Ps 144
Evangelijos skaitinį komentuoja Vincas Kolyčius
Šios dienos Evangelija atrodo lyg ir vakarykštės dienos tęsinys. Fariziejų tikslas – pagauti Jėzų, nesilaikantį jų įstatymo, apkaltinti Jį ir po to nužudyti. Jėzus skaitė jų mintis ir nebijojo baimės vykdyti Tėvo valią. Jis nuliūdo dėl jų širdies kietumo, pakvietė žmogų su padžiūvusia ranka, paprašė ištiesti ranką ir pagydė. Ranka atgijo. Jam grąžino sveikatą, grąžino darbą, nes jis vėl galėjo dirbti ir pagaliau grąžino jo paties vertę, panaikino menkavertiškumo jausmą.
Ką mes galime iš to skyrelio pasimokyti ir sau prisitaikyti? Čia noriu sustoti ir pasidalinti keliomis mintimis apie Šventojo Rašto skaitymą. Perskaitę skyrelį ar kelias eilutes, iš lėto vėl skaitykime ir mąstykime:
1. Ką šis skyrelis man sako?
2. Ar perskaitytame skyrelyje randu kokį pavyzdį, kuriuo turėčiau sekti?
3. Ar skaitant pastebiu kokią nuodėmę, kurios turėčiau vengti?
4. Ar atrandu kokį įsakymą, kuriam turėčiau paklusti?
5. Ar yra koks pažadas, kurį galėčiau prisitaikyti sau?
6. Ar yra perskaitytame skyrelyje kas nors, dėl ko aš šiandien turėčiau melstis?
Fariziejams religija buvo ritualas. Jėzui religija buvo tarnavimas, atsakymas į pagalbos besišaukiančiojo šauksmą. O kaip su mumis? Aišku, kad tam tikras ritualas yra reikalingas, bet kaip jis yra atliekamas? Ar tik paviršutiniškai, neįtraukiant savo širdies? O kaip su artimo meile? Ar nenešiojame savo širdyje neapykantos kitam asmeniui? Man vis užkliūva tas lietuviškas klausimas: „Ar išklausei Mišias?“ Kodėl nepaklausus: „Ar dalyvavai Mišiose?“ sąmoningai, jausdamas Eucharistijos reikšmę? Yra skirtumas. Paklauskime savęs: ar mumyse dar nėra fariziejų dvasios?
Pakeisk, Viešpatie, mano širdį, kad pajusčiau Tavo meilę ir stengčiausi ją perduoti savo artimui, tarnauti ir padėti kitiems ir su džiaugsmu švęsti sekmadienį, kaip Viešpaties Dieną.
Bernardinai.lt
Evangelijos komentarų archyvas
Šventasis Raštas internete lietuviškai
KOMENTARAI
Komentarai surikiuoti nuo naujausio iki seniausio (rodyti atvirkščiai)
Jėzus "nuliūdęs dėl jų širdies kietumo"... Jėzaus liūdesys..."Pakeisk, Viešpatie, mano širdį, kad pajusčiau Tavo meilę ir stengčiausi ją perduoti savo artimui, tarnauti ir padėti kitiems ir su džiaugsmu švęsti sekmadienį, kaip Viešpaties Dieną." - kokia puiki malda.
Gerbiamas Antanai, jūs dar ne visiškai žuvęs, jeigu šabas tęsiasi tik nuo penktadienio. Man teko sutikti daug žmonių, kuriems šabas prasideda pirmadienį ryte ir tęsiasi iki kito pirmadienio ryto. Tačiau įsiklausykime, kokie prasmingi yra žodžiai - Jėzus yra šabo Viešpats ir šabas yra skirtas žmogui, o ne žmogus šabui. Kokią begalinę vertę turi žmogaus gyvybė Jo akyse. Niekaip iki dar neseniai negalėjau "suvirškinti" to fakto, kad žmogus kartais nužudo kitą žmogų. Bet šv. Jono laiške yra parašyta, kad kas nekenčia savo brolio, jau yra žmogžudys. Jeigu nekenti, jau esi savo viduje pasirengęs jį nužudyti. Ir nesvarbu, ar tu atliksi tą veiksmą, ar tavo "išsiauklėjimas" neleis to padaryti, vis tiek jau esi žmogžudys.
Jėzus liepė žmogui stoti į vidurį. Krypti į gera ar į bloga - nuolatos žmogus turi galimybę rinktis. Evangelija drąsina ryžtingai priimti teisingus sprendimus. Darykime gera, klausykime savo širdies ir nieko nebijokime , nes Viešpats yra didis.
Man šabas prasideda penktadienį vakare. Kartais baigiasi šeštadienį, o kai kada tesiasi iki pirmadienio. Tikriausiai aš turiu fariziejaus dvasią, kad tiek daug šabauju !
Broliai kapucinai
Anąkart Jėzus paklausė fariziejų: „Ar šabo dieną leistina gera daryti, ar bloga? Gelbėti gyvybę ar žudyti?“ Bet argi išdžiūvusi žmogaus siela nėra daugiau negu padžiūvusi ranka? Argi ne tam Jis išliejo savo Švenčiausios Širdies Kraują, kad ją pagirdytų savo Meile? Jis visada Jos troško duoti mums apsčiai. Jeigu būtų užtekę duoti tik dvasiškai, kam Jam būtų reikėję įsikūnyti? Jeigu būtų užtekę tik dvasiškai, tai būtų palikęs ir tą padžiūvusią ranką ramybėje, juk vis tiek kada nors numirs. Ir nebūtų užsitraukęs fariziejų nemalonės. Jų troškimo Jį nužudyti. Kuris Jį nuliūdino. Nes atėjo ir dėl jų.