Per artėjančią savaitę esame kviečiami giliau apsvarstyti savo tikėjimą tuo, kad būsime perkeisti mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus pergalės dėka. Biblinės ištraukos, komentarai, maldos ir klausimai pamąstymams nagrinėja įvairius aspektus, ką ši tikrovė reiškia krikščionių gyvenimui ir jų tarpusavio vienybei šiandieniame pasaulyje ir jo labui. Pradedame kontempliuodami tarnaujantį Kristų, kol galiausiai mūsų kelionė Jo kryžiaus ir prisikėlimo keliu nuves mus iki galutinio šventimo Kristaus karalystėje.

Giotto di Bondone (1267-1337), Scrovegni koplyčia (Paduja). Jėzus plauna mokiniams kojas

PIRMOJI DIENA: Žmogaus Sūnus atėjo tarnauti (plg. Mk 10, 45)

Šią dieną sutinkame Jėzų kelyje į pergalę per tarnavimą. Regime jį kaip tą, kuris „atėjo, ne kad jam tarnautų, bet pats tarnauti ir savo gyvybės atiduoti kaip išpirkos už daugelį“ (Mk 10, 45). Iš to kyla, kad Jėzaus Kristaus Bažnyčia yra tarnaujanti bendruomenė. Skirtingų mūsų dovanų panaudojimas bendrai tarnystei žmonijos labui padaro regimą mūsų vienybę Kristuje.

BIBLIJOS SKAITINIAI:
    
Zch 9, 9–10      Teisingas ir pergalingas karalius yra ir nuolankus
Ps 131               Mano širdis neišpuikus
Rom 12, 3–8     Turime skirtingas dovanas tarnavimui
Mk 10, 42–45   Žmogaus Sūnus atėjo tarnauti

Komentaras

Mesijo atėjimas ir Jo pergalė buvo paženklinta tarnystės. Jėzus nori, kad tarnavimo dvasia pripildytų ir Jo sekėjų širdis. Jis mus moko, kad tikra garbė – tarnavimas Dievui ir artimui. Kristus mums duoda drąsos atrasti, kad Jis yra tas, kuriam tarnauti yra karaliauti – kaip sako pirmųjų krikščionių posakis.

Zacharijo pranašystės apie pergalingą ir nusižeminusį Karalių išsipildė Jėzuje Kristuje. Jis, Taikos Karalius, ateina į Jeruzalę – Taikos miestą. Jis neužkariauja jo apgaule ar smurtu, bet nusižeminimu ir švelnumu.

131 psalmė trumpai, bet išraiškingai apibūdina dvasinės ramybės būseną, kuri yra nusižeminimo vaisius. Motinos ir vaiko paveikslas yra švelnios Dievo meilės ir pasitikėjimo Dievu ženklas, Dievu, pas kurį yra pašaukta visa tikinčiųjų bendruomenė.

Apaštalas Paulius meta mums iššūkį blaiviai ir nuolankiai save vertinti ir atrasti savo pačių gebėjimus. Kiekvienas, turėdamas skirtingas dovanas, kartu esame vienas kūnas Kristuje. Mūsų skirtingumai suteikti Viešpaties kartu su dovanomis, kurias esame pašaukti naudoti tarnaudami kitiems.

Juk ir Žmogaus Sūnus atėjo, ne kad jam tarnautų, bet pats tarnauti ir savo gyvybės atiduoti kaip išpirkos už daugelį (Mk 10, 45). Per savo tarnavimą, Kristus atpirko mūsų atsisakymą tarnauti Dievui. Jis tapo pavyzdžiu, kaip atkurti santykius tarp žmonių: jei kas trokšta būti pirmas, tebūnie paskutinis ir visų tarnas – tai yra naujas didybės ir pirmumo standartas.
 
Laiške romiečiams Paulius primena mums, kad dovanų, duotų mums, įvairovė – pranašavimas, patarnavimas, mokymas, raginimas, šelpimas, vadovavimas ir gailestingumo darbai – yra skirta tarnavimui. Išlikdami skirtingi, mes visada esame vienas Kristaus kūnas, vieni kitų nariai. Skirtingų dovanų naudojimas bendroje tarnystėje žmonijai padaro matomą mūsų vienybę Kristuje. Vieningi krikščionių veiksmai dėl žmonijos gerovės – kova prieš skurdą ir apleidimą, prislėgtųjų gynimas, taikos ir gyvybės saugojimas, mokslo vystymas, kultūra ir menas – yra praktiško ekumenizmo išraiška, kurios Bažnyčiai ir pasauliui labai reikia. Sekimas tarnaujančiu Kristumi užtikrina išraiškingą Evangelijos liudijimą, išjudinantį ne tik mūsų mintis, bet ir širdis. Toks bendras tarnavimas yra ateinančios Dievo Karalystės ženklas – Tarnaujančio Kristaus karalystės.

Malda
Visagali amžinasis Dieve, keliavimas karališku tavo Sūnaus tarnavimo keliu veda mus nuo arogancijos ir nepaklusnumo, prie nusižeminusios širdies. Suvienyk mus vienus su kitais savo Šventąja Dvasia, kad per tarnavimą broliams ir sesėms, būtų atskleistas tikrasis tavo Veidas; Tavo, kuris gyveni ir viešpatauji per amžius. Amen.

Klausimai apmąstymui

1. Kokių tarnysčių labiausiai kratomės dėl savo išdidumo ir arogancijos?

2. Kas turėtų būti daroma norint užtikrinti, kad visos krikščioniškos iniciatyvos būtų išgyvenamos kaip tarnystė?

3. Kaip skirtingų tradicijų krikščionys gali kartu geriau atskleisti tarnaujantį Kristų mūsų bendruomenėje nei pavieniui?

Vertė Monika Midverytė