Jau apsipratome su kasmet sausio mėnesį nuvilnijančia ekumenine savaite. Tąkart prisimename, kad Lietuvoje nuo seno gyvena ne tik katalikai ar stačiatikiai, kurių puošnių cerkvių negalima nepastebėti daugelyje Lietuvos miestų, bet ir išoriškai nuo katalikų nedaug kuo tesiskiriantys vietos evangelikai – liuteronai ar reformatai. Kiek sunkiau nuosaikiam katalikui kartais būna susidurti su naujai įsikūrusiomis bendruomenėmis, kurių sekmininkiškas užsidegimas ir radikalumas trykšta iš nuolat cituojamų Šventraščio tekstų... Kita vertus, ne visiems suprantamos ir senosios krikščioniškosios tradicijos – reikia pastangų, norint jas pažinti ir gerbti.

Aštresnių tarpkonfesinių problemų Lietuvoje tarsi nekyla, kaip progai pasitaikius kaskart pakartoja Bažnyčių vadovai. Dažnėja progų vykdyti bendrą veiklą ir vieningai pasisakyti krikščionims svarbiais klausimais: užtenka prisiminti pavasarinį jaunimo Taize susitikimą Vilniuje 2009 metais, ekumenines šeimos konferencijas Kaune 2011-siais. Galėtume tuo pasidžiaugti ir pasiteisinti, kad nėra čia ko per daug ir stengtis – ekumeninė savaitė ateis ir praeis, kaip ir kasmet.

Pradėdamas savo pontifikatą popiežius Benediktas XVI vienu iš Katalikų Bažnyčios prioritetų pabrėžtinai įvardijo ekumeninių santykių plėtojimą, vienybės pastangų didinimą, suartėjimo kelių ieškojimą. Kiek tai įpareigoja mus, eilinius ir šiaip savų vargų nestokojančių bendruomenių narius?

Neišvengiamai kyla klausimas, ar konflikto nebuvimas – jau pakankamai gera situacija? Ar vienybės trūkumas yra tikrai didelis blogis? Toks didelis, kad dėl jo būtų verta dėti dideles pastangas? Kokios tos pastangos galėtų ir turėtų būti? Panašūs klausimai neišsemiami vienos savaitės ar teksto kontekste, prie jų nuolat grįšime. Jie turėtų kaskart iškilti, kai tik mėginame pasitikrinti savo įsitikinimus, laikydami kasdienį Evangelijos egzaminą.

Jau daugiau nei šimtmetį krikščionys visame pasaulyje sutartinai skiria laiko bendrai maldai, prašant vienybės dovanos. Už tai pirmiausiai esame dėkingi anglikonų kunigui Paului Wathsonui, kuris1908 m. pasiūlė maldų savaitę prieš apaštalo Pauliaus atsivertimo šventę – sausio 25-ąją. Katalikų Bažnyčioje nuo 1926 m. krikščionių vienybės intencija kasmet prieš Sekmines ėmė melstis kai kurios vienuolijos, o 1930 m. prancūzų katalikų kunigas Paulas Coutourier pasiūlė sausio 18–25 d. melstis nauja visiems krikščionims priimtina intencija: už tokią visų krikščionių vienybę, kokios nori Kristus, už vienybę, kurios turime siekti tokiais būdais, kokių panorės Kristus. Nuo 1958 m. šią iniciatyvą oficialiai perėmė ir remia Pasaulinė Bažnyčių taryba ir Vatikano krikščionių vienybės sekretoriatas.

Kažkaip natūraliai ryškėja mintis, kad melstis kartu nėra dar vienas formalus pasibuvimas, mandagiai palaikantis vos rusenančią vienybės giją. Kartu sustoti įsiklausant į tą patį Dievo Žodį nėra „mažiausia“, ką galime padaryti, mat negalime ko nors „daugiau“. Kartu stotis vieno Dievo akivaizdon – gali atnešti nenuspėjamų pasekmių. Kaipgi kitaip galėtų pasirodyti, jog esame išties tikintys, tai yra tikime, kad Dievo Žodis nelieka „bergždžias, atlieka, kam siųstas“?

Skaitytojų dėmesiui siūlome jungtinės ekumeninės komisijos parengtą įvadinį Savaitės tekstą, kuriame pristatoma šių metų tema. Jį lydės kiekvienai savaitės dienai parinktų Šventojo Rašto skaitinių apmąstymas ir maldos, kuriuos kasdien publikuosime „Bernardinai.lt“ puslapiuose.

Savaitės temos pristatymas: Kas yra tikroji pergalė?

Savaitės maldų ir apmąstymų tekstus rengia Popiežiškoji Krikščionių vienybės taryba ir Pasaulio Bažnyčių Taryba (Tikėjimo ir tvarkos komisija), tradiciškai pasitelkdama vis kitos šalies atstovų. Šįkart ši užduotis teko Lenkijos krikščionims: tekstų autoriai yra Romos Katalikų, Ortodoksų ir Senkatalikių bei Lenkijoje veikiančių Protestantų Bažnyčių nariai.

Po plačių diskusijų, kuriose dalyvavo įvairių lenkų ekumeninių grupių atstovai, buvo apsispręsta susitelkti prie temos apie perkeičiančiąją tikėjimo į Kristų galią. Ši mintis kyla iš šv. Pauliaus žodžių Korinto krikščionims, kuriems apaštalas kalba apie dabartinio gyvenimo laikinumą (su visomis tariamomis jo „pergalėmis“ ir „pralaimėjimais“), lygindamas jį su tuo, ką gauname per Velykų slėpiniu pasiektą Kristaus pergalę.

Kodėl tokia tema?

Lenkijos istorija paženklinta daugybe pralaimėjimų ir pergalių. Galėtume išvardyti begalę kartų, kai Lenkijos žemę mindė svetimos kariuomenės, teritorija buvo padalinta, valdoma svetimų jėgų ir priešiškų sistemų. Nuolatinės pastangos išsivaduoti iš kiekvienos vergijos ir laisvės troškimas yra Lenkijos istorijos leitmotyvas, sukėlęs reikšmingų pokyčių šalies gyvenime.

Kiekviena pergalė neišvengiamai turi ir savo pralaimėtojų, kurie niekaip neįsitraukia į laimėtojų džiaugsmingą triumfą. Ši savita Lenkijos istorija skatina giliau susimąstyti, ką reiškia „pergalė“ ir „pralaimėjimas“, ypač kai neretai „pergalės“ terminija dažniausiai suprantama triumfo terminais. Juk Kristus rodo mums visai kitokį kelią!

Ekumeninė konferencija Kaune. Bernardinai.lt

2012 metais Lenkijoje ir Ukrainoje vyks Europos futbolo čempionatas. Ankstesniais metais tai nebūtų buvę įmanoma, ir daugelis šią galimybę laiko dar viena „nacionaline pergale“ – juk šimtai tūkstančių sirgalių lauks naujienų apie šioje Europos dalyje žaidžiančių komandų pergales. Turėdami prieš akis tokį pavyzdį, galime geriau įsivaizduoti, kaip jaučiasi pralaimėjusioji pusė – ne vien sporte, bet ir asmeniniame ar bendruomenės gyvenime: kas pagalvos apie pralaimėjusįjį, apie tuos, kurie nuolat kenčia, nes dėl susidariusių aplinkybių ar sąlygų pergalė jiems nepasiekiama?

Varžybos nuolat vyksta ne tik sporte, bet ir politikoje, versle, kultūroje ir netgi Bažnyčios gyvenime.

Kai Jėzaus mokiniai ginčijosi apie tai, „kuris iš jų didesnis“ (Mk 9, 34), buvo akivaizdu, kad šis impulsas buvo labai stiprus. Tačiau Jėzus reagavo labai paprastai: „Jei kas trokšta būti pirmas, tebūnie paskutinis ir visų tarnas!“ (Mk 9, 35).
Šie žodžiai kalba apie pergalę, kuri pasiekiama per abipusę tarnystę, pagalbą, savivertės stiprinimą tų, kurie yra „paskutinieji“, užmiršti, atskirti. Visiems krikščionims geriausia tokio nuolankaus tarnavimo išraiška yra Jėzus Kristus, Jo pergalė, vedanti per mirtį ir prisikėlimą.

Trokštame, kad Jo gyvenimas, veikla, mokymas, kančia, mirtis ir prisikėlimas mus įkvėptų šiuolaikiniam pergalingam tikėjimo gyvenimui, kuris pasireiškia socialiniu įsipareigojimu, persmelktu nuolankia, pasitikinčia dvasia, ištikimybe Evangelijai.
Laukdamas artėjančios kančios bei mirties, Jis meldėsi, kad jo mokiniai būtų viena, kad pasaulis įtikėtų. „Pergalė“ įmanoma vien per dvasinį perkeitimą, atsivertimą.

Ekumeninis šviesos kelias. Dainiaus Tunkūno nuotrauka

Štai kodėl pasirinkome apmąstyti šiuos Tautų Apaštalo žodžius. Mūsų tikslas pasiekti pergalę, kuri sujungtų visus krikščionis į tarnystę Dievui ir savo artimui.
Kai meldžiamės ir siekiame visiškos regimos Bažnyčios vienybės, mes ir tradicijos, kurioms priklausome, bus pakeistos, perkeistos ir supanašėjusios su Kristumi.

Vienybė, kurios meldžiame, gali pareikalauti atnaujinti mums pažįstamas Bažnyčios gyvenimo formas. Tai jaudinama vizija, tačiau ji gali sukelti ir šiokią tokią baimę! Vienybė, kurios meldžiame, nėra vien „patogi“ draugiškumo ir bendradarbiavimo sąvoka. Jai reikia pasiruošimo liautis varžytis tarpusavyje. Mums reikia atsiverti vienas kitam, teikti dovanas ir priimti jas vieniems iš kitų, kad galėtume išties įžengti į naują gyvenimą Kristuje – juk tai ir yra vienintelė tikroji pergalė.

Dievo išganymo plane yra vietos kiekvienam. Per Jo mirtį ir prisikėlimą Kristus apkabina visus, nepaisydamas to, laimėtojai jie, ar pralaimėtojai, kad „kiekvienas, kuris jį tiki, turėtų amžinąjį gyvenimą“ (Jn 3, 15). Mes taip pat galime dalyvauti Jo pergalėje! Užtenka tikėti Juo, ir mums bus lengviau blogį nugalėti gerumu.

Biblinis tekstas
1 Korintiečiams 15, 51–58
(Ekumeninis leidimas, Lietuvos biblijos draugija 2000)

„Štai aš jums atskleidžiu paslaptį: nors mes ne visi užmigsime, bet visi būsime pakeisti – staiga, viena akimirka, gaudžiant paskutiniam trimitui. Trimitas nuaidės, ir mirusieji bus prikelti jau negendantys, ir mes būsime pakeisti.  Juk reikia, kad šis gendantis [kūnas] apsivilktų negendamybe, šis marus [kūnas] apsivilktų nemarybe.

Kada šis gendantis [kūnas] apsivilks negendamybe ir šis marus [kūnas] apsivilks nemarybe, tuomet išsipildys užrašytas žodis: Pergalė sunaikino mirtį! / Kurgi, mirtie, tavoji pergalė? / Kurgi, mirtie, tavasis geluonis?!

Mirties geluonis yra nuodėmė, o nuodėmės jėga – įstatymas. Bet dėkui Dievui, kuris duoda mums pergalę per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų.
Tad, mano mylimieji broliai, būkite tvirti ir nepajudinami, vis uoliau dirbkite Viešpaties darbą ir žinokite, kad jūsų triūsas ne veltui Viešpatyje.“

Parengė Saulena Žiugždaitė