Trečiadienio bendroji audiencija sutapo su šiemetinės maldų savaitės už krikščionių vienybę pirmąja diena. Dėl to ir audiencijos katechezėje Šventasis Tėvas priminė šios kasmet minimos ekumeninės savaitės istoriją, taip pat komentavo šiemetinės savaitės temą: „Mes visi būsime perkeisti mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus pergalės dėka“.

Popiežius priminė, kad maldos už krikščionių vienybę savaičių tradicija siekia 1908 m. ir jos iniciatorius buvo anglikonas, tapęs kataliku, kun. Paulas Wattsonas. Jo iniciatyvai pritarė popiežius šv. Pijus X, o Benediktas XV 1916 m. paragino visą Bažnyčią kasmet minėti maldų už krikščionių vienybę savaitę.

Prie jos paplitimo daug prisidėjo prancūzo kun. Paulo Couturier veikla praėjusio šimtmečio ketvirtajame dešimtmetyje. Dabartiniais laikais, – sakė popiežius Benediktas, – Maldos savaitės už krikščionių vienybę minėjimas išreiškia Vatikano II Susirinkimo raginimą siekti visiškos Kristaus mokinių vienybės, ieškoti naujų ir veiksmingų jos formų.

Šis minėjimas, vienijantis įvairių tradicijų krikščionis, vis labiau sutvirtina mūsų įsitikinimą, kad vienybė, kurios siekiame, niekada nebus vien mūsų pastangų rezultatas, bet bus dovana iš aukštybių, kurios turime visada melsti.

Toliau savo kalboje popiežius sakė, kad temą šiemetinei Maldos už krikščionių vienybę savaitei parengė Lenkijos Katalikų Bažnyčios ir Ekumeninės tarybos sudaryta bendra darbo grupė. Jos pateiktą dokumentaciją išnagrinėjo ir aprobavo specialus komitetas, susidedantis iš Popiežiškosios krikščionių vienybės tarybos ir Ekumeninės Bažnyčių tarybos atstovų.

Šiemetinės savaitės tema „Mes visi būsime perkeisti mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus pergalės dėka“ (plg. 1 Kor 15, 51–58), paimta iš Pirmojo laiško korintiečiams. Toje laiško vietoje apaštalas Paulius kalba apie visko kas priklauso dabartiniam gyvenimui, paženklintam nuodėmės ir mirties pralaimėjimo laikinumą, lygindamas su tuo, ką mums duoda Kristaus pergalė prieš nuodėmę ir mirtį. Popiežius pažymėjo, kad lenkų tautos istoriją pastaraisiais šimtmečiais paženklino invazijos ir pralaimėjimai, kova su priespauda ir laivės troškimas. Tai ir paskatino ekumeninę grupę atidžiau pasvarstyti kokia yra tikroji „pergalės“ ir „pralaimėjimo“ prasmė.

Kristaus pergalė – tai ne triumfalizmas, ne valdžia ir jėga. Jis sako: „Jei kas trokšta būti pirmas, tebūnie paskutinis ir visų tarnas“ (Mk 9, 35). Visiems krikščionims kilniausias tokio nuolankaus tarnavimo pavyzdys yra pats Jėzus, kuris visiškai save paaukojo ir visiems šviečia jo pergalė prieš mirtį Velykų rytą. Ir mes galime dalyvauti šitoje jo pergalėje, jei tik leidžiamės Dievo perkeičiami, jei atsiverčiame.

Toliau katechezėje Šventasis Tėvas pažymėjo, jog Vatikano II Susirinkimo metu Bažnyčia ekumenizmą padarė savo gyvenimo ir veiklos šerdimi. „Susirinkimas ragina visus katalikus įžvelgti laiko ženklus ir uoliai dalyvauti ekumeniniame sąjūdyje“, – sakoma Susirinkimo dekrete dėl ekumenizmo. Siekti krikščionių vienybės privalo visa Bažnyčia ir kiekvienas pakrikštytasis.

Krikščionių vienybės maldavimas negali ribotis tik šia Savaite, bet turi nuolatos skambėti mūsų maldoje, ypač tuo metu kai susitinka įvairioms tradicijoms priklausantys žmonės, kai kartu darbuojasi siekdami Kristaus pargalės prieš kiekvieną nuodėmę, neteisingumą, žmogaus orumo niekinimą.

Bažnyčios ir visų pasaulio tautų kelionė yra prisikėlusio Kristaus rankose. Jis mums leidžia dalyvauti savo pergalėje. Tik jis gali mus perkeisti ir tik jis mums, nedrąsiems ir abejojantiems, gali įkvėpti jėgų ir drąsos daryti gera. Tik jis gali mus išgelbėti iš viso blogio, kurį atnešė susiskaldymas, – sakė Šventasis Tėvas ir ragino ypač šią Savaitę karštai melstis, kad stiprėtų krikščionių bendras liudijimas, solidarumas ir bendradarbiavimas, laukiant tos laimingos dienos kuomet visi galėsime kartu išpažinti apaštalų mums perduotą tikėjimą ir kartu švęsti mūsų perkeitimo Kristuje sakramentus.