Kelis pastaruosius mėnesius sunkiausi klausimai Lietuvoje buvo užduodami Kėdainių apylinkės teismui. Kompiuterio parinkti teisėjai bandė atsakyti. Trečiadienį viską daug geriau paaiškino Vilniaus miesto pirmojo apylinkės teismo teisėjas Antanas Virbalas, išteisinęs partijos „Frontas“ lyderį Algirdą Paleckį už viešai pasakytus teiginius, jog per Sausio įvykius prie televizijos bokšto „saviškiai šaudė į savus“.

Kai pernai vasarą austrų pareigūnai paleido Vienoje sulaikytą sausio 13-ąją smogikams vadovavusį Michailą Golovatovą, mes galėjome savo neviltį išsakyti prie Austrijos ambasados. Kur patarsite protestuoti šiandien?

Žiniasklaida cituoja teisėjo žodžius: „Kadangi A. Paleckis išreiškė ne savo asmeninę, o kitų šaltinių nuomonę, negalima daryti išvados, jog tuo jis įžeidė asmenų, žuvusių ir sužeistų kovoje dėl atkurtos Lietuvos Respublikos nepriklausomybės išsaugojimo atminimą ir jų artimuosius“.

Ar žmogus yra įžeistas sprendžia tik jis pats, o ne teisėjas arba tas, kam tyčia ar netyčia išsprūdo keiksmai ir įžeidimai. Kuo baigtųsi prievartavimo bylos, jeigu teisėjai vadovautųsi nuostata, kad prievartautojo nuomone prievartos nebuvo.

Mane A. Paleckio žodžiai įžeidė. O Jus? Dabar mums visiems jau turėtų būti aišku, kodėl Kėdainių teismui nebuvo įdomu pačios Garliavos našlaitės paklausti, kur ir su kuo ji norėtų gyventi. Vaiko atsakymas būtų pernelyg paprastas ir aiškus. Kiekvienas pirmokas jums paaiškins: „Savi į savus nešaudo, į savus šaudo išdavikai“. Ir kokį nuosprendį tada galima būtų paskelbti?

Pats A. Paleckis savo išteisinimą įvertino kaip žodžio laisvės pergalę. Džiaugiuosi ir didžiuojuosi, kad Lietuvoje kiekvienas galime laikytis ir pačių kvailiausių bei absurdiškiausių nuostatų. Tačiau Konstitucijos dvidešimt penktąjį straipsnį, teigiantį, kad „žmogus turi teisę turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti“, reikia perskaityti iki galo: „Laisvė reikšti įsitikinimus ir skleisti informaciją nesuderinama su nusikalstamais veiksmais – tautinės, rasinės, religinės ar socialinės neapykantos, prievartos bei diskriminacijos kurstymu, šmeižtu ir dezinformacija.“

Norėtųsi pritarti geranoriškai nuomonei, kad A. Paleckis sulauks Mindaugo Murzos likimo, kai tik žiniasklaida nebekreips dėmesio į jo absurdiškus tvirtinimus. Deja. Atrodo, kad partija „Frontas“ finansuojama panašiai, kaip ir tarpukariu veikusi Lietuvių draugija TSRS tautų kultūrai pažinti. Joje taip pat aktyviai veikė Paleckis. Tik Justas. 1940 m. draugija užsidarė, o keturi jos nariai buvo paskirti į vadinamąją Liaudies vyriausybę. Tuomet Lietuvą ginti jau buvo vėlu.

Ko verta valstybė, kuri neapgina atminimo tų, kurie už ją žuvo? Bet valstybė – tai mes, jos piliečiai. Tie patys, kurie stovėjo Baltijos kelyje ir prie televizijos bokšto. Lietuvos valstybė šiandien gali ir privalo apsiginti. Per du dešimtmečius sukūrėme institucijas, kurios dabar turi parodyti savo valią.

Žmonių tikėjimas teisingumu nemiršta. Tik teisinė sistema kartais įklimpsta į liūną ir pradeda naikinti mūsų tikėjimą. Kai vadovaujamasi šūkiu „Tikslas pateisina priemones“, kyla klausimas, ar teisė tarnauja visuomenei, ar visuomenę norima paversti teisės tarnaite. Sausio 13-osios šmeižto byla ir Garliavos įvykiai rodo, kad šiandien atsidūrėme ties pavojinga riba. Tikiu, kad Klonio gatvėje susirinkę žmonės išgelbės teisingumo įkaite tapusią mergaitę, o Lietuvos valstybė apgins už ją žuvusiųjų garbę.

Komentaras skambėjo per Lietuvos radiją.