2014 m. liepos 29 d., antradienis

Kun. Artūras Kazlauskas. Liturginiai drabužiai (I)

2012-01-26
Rubrikose: Religija » Katechezė 
Kryžių kalnas, 2010 m. vienuolyno jubiliejus, mišios

Krikščionys visada naudoja geresnius, prabangesnius ir puošnesnius drabužius drauge su visa Dievo tauta dalyvaudami įvairių sakramentų šventėse, ypač Krikšte, Eucharistijoje (ypatingai pirmą kartą pilnai švenčiant sekmadienį Komunijoje), Santuokoje.

Kokia yra religinė drabužių prasmė? Krikščionių liturgijai visada yra labai svarbūs ženklai, taigi ir jos dalyvių drabužiai.

Liturgija yra centras ir šaltinis visos Bažnyčios veiklos, o drauge ir kiekvieno krikščionio. Iš jos semiamės autentiškos krikščioniškos dvasios.

Liturgijoje švenčiamas susitikimas su Dievu per žodžius ir paveikslus, simbolius ir judesius. Šitaip ugdomas esminis liturgijai šventumo jausmas. Juo persiimama įsigilinant į liturginius ženklus, esminius švenčiant kiekvieną sakramentą. Sakramentai juk yra Dievo veikimas per žodžius ir ženklus – žmogaus išraiškos formas. Modernus žmogus yra ypač jautrus simboliams, ženklams, kuriuose lengvai įžiūri tai, kas kitaip nematoma.

Liturginės apeigos apima visą žmogų: jo intelektą, jausmus, pojūčius, sielą, dvasią ir kūną, visą jo vidų ir išorę. Tinkamas vidinis nusiteikimas išreiškiamas taip pat ir išoriniu elgesiu bei apsirengimu.

Dievas yra dangaus ir žemės Kūrėjas, esantis savo kūrinijoje. Visa kas gera, Dieve turi pradžią ir tikslą. Tai reiškia, kad materialus pasaulis, brangus ir geras, yra svarbi priemonė, per kurią Dievas apsireiškia žmogui ir per tai asmuo pažįsta Dievo Asmenį ir bendrauja su Juo.

Šventiniai drabužiai ne tik išreiškia, bet ir stiprina bei gaivina kūrėjų, gamintojų ir vilkinčiųjų bei visų šventės dalyvių tikėjimą ir džiaugsmą. Mokslininkai teigia, kad daugiau informacijos mus pasiekia ne per klausymą, bet per regėjimą. Taigi drabužis yra ir svarbus žinios nešėjas.

Šiandien vėl grįžtama prie sacrum ir profanum skyrimo kasdienybėje problemų analizės. Būtina atrasti, parodyti ir gerbti Dievo veikimo sakramentuose sakralumą. Dievas duoda tai, kas šventa šventiems, giedama Rytų liturgijoje. Liturginių drabužių grožis ir puošnumas skelbia ir išreiškia antgamtinio, dangiško pasaulio realybę. Nors ir netobulai, šitaip rodomas paties Dievo Gražumas.

Grožis yra esminis žmogaus gyvenimo dėmuo. Net ir per drabužius žmogus yra kviečiamas suvokti neaprėpiamą dieviškąjį grožį. Materialinės Dievo dovanos žmogaus rankomis yra perkeičiamos į išraišką to grožio, kuris turi pašlovinti Kūrėją. Yra teisinga Dievui paskirti tai, kas geriausia ir gražiausia. Mūsų laikais ypač kalbama apie pulchrum (grožį) kaip būdą, kuriuo priartėjama prie Dievo – aukščiausiojo Grožio. Per meninį drabužių apipavidalinimą siekiama perteikti kokį nors dieviško grožio aspektą.

Drabužių puošnumas, ypač tų, kuriais rengiamasi iškilmių dienomis ir ypač sekmadienį švenčiant Mišias, atskleidžia tą gilų džiaugsmą, kuris trykšta iš Kristaus prisikėlimo. Pirmąją savaitės dieną (kitą dieną po šabo – septintosios savaitės dienos) švenčiamas Kristaus prisikėlimas yra esminis krikščionybės tikėjimo įvykis, tad ir jo apeigos privalo būti ypatingos – kupinos kilnumo, džiugesio ir šventiškumo. O tai išreiškiama taip pat ir visų dalyvaujančių sekmadienio Eucharistijoje drabužiais.

Šventiniai drabužiai padeda suvokti bendruomeniškumą, būdingą kiekvieno sakramento šventimui.

Šventiniai tikinčiųjų drabužiai skelbia ir išreiškia galutinį žmonijos sudievinimą, kuriuo būsime apdovanoti laikų pabaigoje, kai visi būsime pakviesti amžinam, šviesiam gyvenimui, tobulam džiaugsmui spindinčioje Dievo šlovėje, kaip skaitome Apreiškimo knygoje: „Vienas iš vyresniųjų ėmė man kalbėti: „Kas tokie yra ir iš kur atėjo tie, apsivilkę baltais apsiaustais?“ Aš jam atsakiau: ,,Mano viešpatie, tu žinai.“ Jis man tarė: „Jie atėjo iš didžio sielvarto. Jie išplovė savo apsiaustus ir juos išbaltino Avinėlio krauju. Todėl jie stovi prieš Dievo sostą ir tarnauja jam dieną naktį jo šventovėje, o Sėdintysis soste išskleis ant jų padangtę.“ (Apr 7, 13–15)

Šventiniai drabužiai padeda suvokti bendruomeniškumą, būdingą kiekvieno sakramento šventimui. Kiekvienas sakramentas visuomet yra visos Bažnyčios šventė, tad labai žalinga ir net nuodinga skatinti ir palaikyti privatumo troškimą, ypač švenčiant didžiuosius – Krikšto ar Eucharistijos – sakramentus. Žmogaus prigimtis yra sociali, tad emocinės išraiškos padeda jam patirti bendruomeniškumą. Tai išryškina ir sakramentą švenčiančių dalyvių drabužiai. Puošniu drabužiu tarsi pasakoma: tai ne vien tavo, jūsų, o visos giminės, parapijos, vyskupijos, visos Bažnyčios šventė, mes dalinamės tavo, jūsų džiaugsmu.

2012 m. vasaris, Nr. 2

 

 

Rašyti komentarą gali tik prisijungę lankytojai. Prisijungti »
  • komentuoti
  • komentarų RSS
  • spausdinti

RENGINIAI

REKOMENDUOJAME

Pranciškonai Jeruzalėje

Krikščionių bendruomenės nėra izoliuotos – esame konteksto dalis. Tad net jei mūsų čionykštės misijos turinys išlieka tas pats – šventosios vietos bei krikščionių bendruomenės – būdai, kaip ją įgyvendiname, keičiasi priklausomai nuo galvosenos ir laiko tarpsnių

tėvystė

Kodėl Biblija, aiškindama žmogaus santykį su Dievu, pasirenka tą modelį – Tėvo ir vaikų? Tai juk ne epizodiškas priminimas, o svarbi Evangelijos tema. Evangelijos prasmė – meilė – perteikiama kaip Tėvo meilė. 

Kun. Ričardas Doveika

Nuoširdžiai patariu, kad, turėdami klausimų ar neaiškumų, nesivadovaukite principu „girdėjau ir sakė, jog neįmanoma“, o ateikite pas savo parapijos kunigą ir gausite visą reikalingą informaciją bei pagalbą.

Caritas, benamiai gyvoji biblioteka „Benamystė iš arti“.

Mano vardas Solveiga. Man 30 metų. Mamai, kai ji mirė, buvo vos 23-eji, o man 2 metukai. Savo mamos neprisimenu. Brolis ir sesuo pasakojo, kad ji buvusi labai gera, bet gėrė. Kai laukėsi manęs, dažnai išgerdavo. 

Dr hab. Piotr kieniewicz MIC

NaProTechnologija (arba Natūrali prokreacinė technologija) yra paprasčiausiai gera ginekologija. Ji prasideda nuo geros diagnozės, o paskui vyksta sunkus darbas, siekiant pašalinti pačią nevaisingumo priežastį.