Mieli Krepšinio šalies piliečiai, ar žinote, kad po ilgų svarstymų šią savaitę Lietuvos futbolo federacija paskelbė, kas bus naujasis nacionalinės futbolo rinktinės treneris. Juo tapo vengras Csaba Laszlo (kadangi pavardė ne lenkiška, būtent taip ją rašė visa lietuviška žiniasklaida, kuriai ši naujiena pasirodė bent truputėlį įdomi).

Po neilgo, bet daug kam nuoširdžiai pabodusio Raimondo Žutauto vadovavimo nemažai lietuviško futbolo gerbėjų jei ne apsidžiaugė, tai bent jau lengviau atsikvėpė, mat du pralaimėjimai Lichtenšteinui (nes lygiųjų namie su šita rinktine lygiosiomis vadinti niekaip neišeina) išties pareikalavo nemenkos emocinės įtampos. Treneris tuos sykius gūžčiojo pečiais ir bylojo, kas ant seilės užeina, kad komanda bloga, kad žaidėjai dėl vienokių ar kitokių priežasčių negali žaisti, o jis čia niekuo dėtas. O į raginimus atsistatydinti kuo rimčiausiai atsakydavo, jog kapitonas skęstantį laivą palieka paskutinis (pastarųjų dienų įvykiai pasaulyje rodo, kad bent jau už tokią nuostatą trenerį vertėtų nors šiek tiek gerbti). Bet tai nepadėjo.

Tačiau dabar, ačiū Dievui ir federacijos sveikam protui, ateinančio pasaulio čempionatų atrankos rungtynes pradėsime bent jau viltingai!

Bet ne vien apie futbolą aš čia ir ne apie tai, jog dar praėjusį rudenį, kone tuoj pat po R. Žutauto atsistatydinimo, Lietuvos futbolo federacija, apimta „pirk prekę lietuvišką!“ nuotaikų, kalbėjo apie atsistatydinusį trenerį kaip apie mažne realiausią kandidatą tai pačiai pozicijai užimti. Daugelis federacijos narių manė, jog vyriausiu treneriu turi būti lietuvis. Kodėl? Atsakymą pateikė federacijos generalinis direktorius Julius Kvedaras: „daugelis užsieniečių tenori pasipinigauti ir į savo CV įrašyti – nacionalinės rinktinės treneris. Man jie panašūs į aferistus, kurie neatvažiuos čia dirbti“.

Kalbant visai paprastai, užsieniečiams Lietuva reikalinga kaip tramplinas į didesnes aukštumas. Štai patreniruos rinktinę metelius–kitus ir iškurnės kur geriau ir šilčiau. Užsieniečiai, matote, turi visokiausių savanaudiškų ambicijų, jiems tik pinigai ir įrašai į CV reikalingi, kurie kilstelėtų jų vertę rinkoje. Mūsų šalies garbė, kurią kaip ir turėtų ginti Lietuvos futbolo rinktinė, jiems tikrai nerūpi.

Nebūdamas futbolo specialistu ir nepretenduodamas varžytis nuovokumu su LFF vadovais, aš kažkodėl manau, kad įrašas CV apie nacionalinę rinktinę nesukurs kažin kokio simbolinio kapitalo, ypač jei bus žinoma (o tai būdavo nesunkiai sužinoma dar gerokai prieš šiuos Google paieškos variklio laikus), jog treniruotoji rinktinė didvyriškai pralaimėjo visoms kitoms atrankos grupės turnyre dalyvavusioms komandoms.

Nežinia, kiek kramtoškę per himną kramtančiam R. Žutautui rūpėjo Lietuvos garbė, bet jokių niekingų asmeninių ambicijų tapti pasaulinio ar bent regioninio lygio treneriu jis akivaizdžiai neturi ir neturėjo. Šiuo atžvilgiu jis tikrai yra mūsiškis, o visa ši istorija yra visai nebloga vieno vietinio kultūrinio bruožo iliustracija.

Kitaip tariant, LFF generalinis direktorius, ko blogo, nepasakė nieko, ko bent kartą nebūtų pagalvojęs beveik kiekvienas eilinis Lietuvos Respublikos pilietis – kam tos ambicijos, aukščiau bambos neiššoksi, tad reikia džiaugtis tuo, ką turi ir daryti tik tai, ką manai, kad gali. Ambicija Lietuvos kultūroje nėra labai vertinama, mes juk ne kokie amerikiečiai, kurie (cha cha, kokie jie juokingi) yra įsisvajoję, kad viskas, ką jie turi yra geriausia pasaulyje, o kas dar nėra, tai būtinai bus.

Kalbėdamas apie ambicijas ir individualius siekius omenyje turiu ne kokį ekscentriškumą ir puikavimąsi prašmatnesne mašina, namais ar pomėgiais, bet apie tai, kai išties nori kažko pasiekti, gal naiviai ir amerikietiškai – būti geriausiu, pageidautina, ne vien Lietuvoje.

Lietuvos kultūrinė terpė, o ir visa ugdymo sistema palaiko tokią keistą, netikrą dilemą: darbas Lietuvai versus darbas sau. Nes tie, kas dirba sau, oficialiojoje, o kartu ir populiariojoje, sąmonėje niekaip, visiškai niekaip negali dirbti ir Lietuvai. Čia nusistovėjęs griežtas arba – arba.

Netikite? Paskaitykite laikraščius ir internetinius naujienų portalus, paklausykite radijo, pažiūrėkite televiziją – pamatysite, atrodo, kad visi išsijuosę nuolat dirba ne sau, o Lietuvai. Kaip jums skamba kad ir toks samprotavimas: Algirdas Brazauskas visą gyvenimą dirbo sau, tiek būdamas LKP pirmuoju sekretoriumi, tiek LR prezidentu, jis siekė asmeninių tikslų – įgyti turto ir galios? Teiginys apie velionio darbą Lietuvai kai kam skamba juokingai, bet šitas teiginys, nuoširdžiai tikiu, daugeliui bendrapiliečių skamba keistai. Neįprastai. O kai kam gal net šventvagiškai. Ne tik todėl, kad yra velionį prezidentą vis dar itin gerbiančių, bet veikiausiai nemenka dalimi todėl, kad kalbėti apie kažkieno asmeninius siekius ir pasiekimus kaip asmeninius mūsų kultūroje nelabai yra priimtina.

Menininkai ir sportininkai, rašytojai ir mokslininkai, jei siekia ir pasiekia ko nors už Lietuvos ribų, tai dažniausiai arba kukliai nutyli, arba pridengia Lietuvos garsinimo mantija, tarsi V. Alekna sviesdamas diską ar Š. Bartas kurdamas filmą galvotų apie Lietuvą ir apie tai, kaip čia dar geriau ją išgarsinus. Negalvoja. Bet kalbėti apie tai nepriimta. Juk visus mus Lietuva augino tarsi lauką želiančių rugių, ar ne?

Bet man dingojas, kad yra toks paradoksas, kuo mažiau apie Lietuvą galvoji, tuo labiau ją garsini. Savanaudiškos ambicijos tam padeda kaip niekas kitas.