Vieno dalyko niekas nepaneigs, kad pasaulyje nuo priešistorinių laikų buvo sąmokslaujama, vykdomi vienokio ar kitokio masto sąmokslai prieš valstybes, jų valdovus ir paprastus žmones. Tobulėjant kriminalistikos technologijoms ir seklių kvalifikacijai bei didėjant  holmsų bei puaro armijai vis dėlto sąmokslų nemažėja, jie tampa vis rafinuotesni, ciniškesni, sunkiau nuspėjami ir sunkiau išaiškinami, nes sąmokslų scenaristais dabar dažniau yra nebe kokie nors mėgėjai suokalbininkai, o slaptosios tarnybos, disponuojančios resursais ir informacija, nusikaltimų užsakovai nepasiekiami sėdi aukščiausiuose valstybinių struktūrų krėsluose arba turi jų „stogą“. Negana to, nusikaltėlių klikos turi prieigas, o kartais ir valdo žiniasklaidos priemones, kaišioja per jas visuomenei simuliakrus, dezorientuoja ją ir kuria iškreiptus vaizdinius.

 Žodžiu,  visuomenė tampa ciniškų manipuliatorių žaidimų lauku. Gerai pamename dvylikos metų senumo istoriją Maskvoje, kai buvo susprogdintas blokinis daugiaaukštis, žuvo 94 žmonės ir 300 buvo sužeisti. Į viešumą tuomet buvo paleista „antis“, neva kažkas iš liudininkų matė  kaukazietiškos išvaizdos  įtartinus personažus, kurie kažkokį krovinį  nešė jį į minėto daugiaaukščio rūsius (suprask, Kaukazo pėdsakas). To preteksto pakako, kad  būtų pradėtas antrasis Čečėnijos karas, o Vladimiras Putinas ilgam įsitvirtintų Kremliuje.

Žinome, kokia rafinuota egzekucija laukė Aleksandro Litvinenkos, viešai prabilusio, kad Maskvos, Buikansko ir vėlesni daugiaaukščių sprogdinimai Volgodonske bei vėl Maskvoje yra slaptųjų Rusijos tarnybų (FST)  darbas. Nė viena sprogdinimų byla  neištirta iki šiol. Kai kas nors pradeda abejoti oficialiąja Kremliaus saugumiečių versija ir deduktyviai  ima svarstyti kitus sprogdinimo scenarijus, iš tokio būtų pasišaipoma, kad šis paranojikas ir kuria sąmokslo teorijas, nes nedisponuoja jokia empirine medžiaga, kokią savo slaptuose segtuvuose „DIELO“  turi įvykius tiriantys kriminalistai tų įvykių scenaristai ir režisieriai. Skliaustai užsiskliaudžia. Tad „nesikapstykite po kaulus“, kaip yra pasakęs vienas nepriklausomos Lietuvos saugumietis, ir nesukite sau galvos, kad neįsimestų jojon dar baisesnė sopė. Taigi, paklausykime gero patarimo. Užuot kapstęsi dabartyje, geriau smagiai paekskursuokime mitologijos ir literatūros paraštėmis ir  aktualizuokime keletą sąmokslo bei sąmokslo teorijos epizodų, pasitelkę įdomiosios, profaniškos interpretacijos metodą.

Pradėkime nuo grožinės literatūros pradžių pradžios, nuo Homero Iliados ir Trojos karo.  Patikimi rašytiniai šaltiniai teigia, kad „karą sukėlė Spartos karaliaus Menelajo žmonos Helenės, arba Elenos, pagrobimas“. Intriguojantis karaliaus žmonos pagrobimo kriminalas ir 13 metų trukusio pragaištingo karo priešistorės siužetas rutuliojosi taip: „Per jūrų Deivės Tetidės ir karaliaus Pelėjo vestuves nesantaikos Deivė Eiridė prie durų paliko obuolį su užrašu „Gražiausiajai“. Dėl obuolio susiginčijo trys Deivės: Afroditė, Hera ir Atėnė. Dzeusas teisėju paskyrė Trojos karalaitį Parį ir Hermiui liepė tris Deives palydėti į Troją. Kiekviena deivė stengėsi palenkti Parį į savo pusę, siūlydama jį gausiai apdovanoti. Paris galėjo rinktis viena iš trijų: viešpatavimą visoje Azijoje ir jos turtus, išmintį ir nenugalimumą, o Afroditė teisėjui Pariui pažadėjo Spartos karaliaus Menelajo žmoną Helenę – gražiausią pasaulio moterį. Paris pasirinko Afroditės siūlytą apdovanojimą ir taip sukėlė Trojos karą.“ Į karą įsitraukė ne tik visa Graikija ir Troja bet jame pramogavo ir  Olimpo panteonas su dievais ir pusdieviais.

Štai taip. Pradėkime lukštenti pasakojimą nuo pradžių. Iš pirmo žvilgsnio išeities situacija gali pasirodyti kaip nekaltas intrigantės, ginčo deivės Eridės pokštas, siekiant sukiršinti tris išpuikusias Olimpo „moteris“, nusitaikius į pažeidžiamiausią mot. lyties silpnybę – norą būti gražiausia. Reikia turėti galvoje ir tai, kad intrigos užuomazga vyksta ne mirtingųjų, o Olimpo dievybių izotopijoje.  Mūsų šou biznio laikais šį pikantišką klausimą, kas yra gražiausia, (aišku, ne be užkulisinių intrigų) puikiai išsprendžia   bulvariniai „misių“ konkursai. Lygiai taip ir galingasis Dzeusas, pasikvietęs pagalbon estetą Apoloną, galėjo paskelbti „Mis Olimpas“ konkursą, surengti dionizijų bakchanalijas, išsirinkti gražiausiąją, įteikti jai tą obuolį ir kvit. Antikinis mito siužetas klostosi kur kas įdomiau.Į Eridės sąmokslą įpaniojamas  Dzeusas, kuris ginčo teisėju paskiria mirtingąjį Parį.

Taip į dievybių ginčą įtraukiama ir žemiškoji paradigma. Čia reikia konstatuoti kelis svarbius motyvus. Visų pirma, kad šis ginčas sprendžiamas teisiniu būdu, o ne diktatoriška dievo galia. Antra, Dzeusas, vengdamas  viešųjų ir privačių interesų konflikto (Hera yra jo žmona), nusišalina nuo bylos nagrinėjimo ir teisėją skiria  ne iš savo, o iš žmonių aplinkos. Žodžiu, nešališką. Beje, mūsų Prezidentė irgi skiria „nešališkus“ teisėjus ne iš savo aplinkos. Tai liudija labai aukštą Olimpo dievo teisinės sąmonės lygį. Tačiau to negalėtume pasakyti apie tris konkurentes. Kiekviena paeiliui, žinodama žmogiškąsias teisėjo silpnybes, mėgina jį papirkti, o teisėjo papirkinėjimas kvalifikuojamas kaip  kriminalinis nusikaltimas. Šiame siužeto segmente susiduriame su  akivaizdžiu Olimpo korumpuotumo faktu, o kai į teismų sprendimus įsismelkia korupcija ir teisėjų papirkinėjimas, gero sprendimo nelauk.  Taip atsitinka ir su mūsų pasakojimo herojais. Silpnavalis teisėjas neatsispiria gundančiai Afroditės pakišai. Tad, spręsdamas teisinį ginčą, jis nėra nešališkas. Kriminalas seka kriminalą - pasiūlymas pavogti gražuolę, teisėtą karaliaus Menelajo  žmoną, yra šiurkštus ir protu nesuvokiamas nusikaltimas. Paris tikriausiai mano, jei  nusikaltimą įvykdyti siūlo pati Olimpo deivė, tai toks veiksmas bus legitimus ir nesukels jokių pražūtingų pasekmių. Juoba, kad pati Afroditė yra nusikaltimo bendrininkė ir padeda moterį pagrobti. Paris labai apsirinka, nes nesuvokia, su kokia „Koza nostra“ turi reikalų. Panaši praktika niekur nedingo ir šiandien. Nusikaltimus užsako galią turintys klanai, o trumparegiai, nupirkti naivuoliai įpainiojami į pačius bjauriausius karus ir sąmokslus. Paris net neįtaria, kad ši pakiša sukels pražūtingą trylikos metų karą, nuo žemės paviršiaus bus  nušluota  jo valdoma ir klestinti Troja, karas pražudys jo gentį, brolius: Hektorą, Deifobą ir jį patį, o apsenus ir „panaudota“ Helenė sugrįš pas karalių Menelają į Spartą.

Turime klasikinį „Olimpo mafijos“ sąmokslo prieš niekuo dėtus žmones siužetą. Pakanka intrigantei, klastūnei ir sąmokslininkei Eridei paristi nesantaikos obuolį, ir tas iš pirmo žvilgsnio operetinis veiksmas išvirsta baisiausiu Antikoje brolžudišku karu.  Olimpiečiams tai tik  atrakcija, nes visi, smagiai išsidūkę ir prisižiūrėję reginių, sugrįžta atgal į savo saugią buveinę regsti naujų sąmokslų ir intrigų.

Atpažįstamas ir aktualus siužetas, ar ne? Nors imk ir statyk spektaklį Tagankoje ar Valstybiniame akademiniame dramos teatre.

(B.d.)