Sausio 17 dieną 17 val. VDA Tekstilės galerijoje „Artifex“ (Gaono g. 1, Vilnius) atidaryta Zitos Inčirauskienės paroda „Rašto ženklai". 

Šiai parodai, kaip ir visai Zitos Inčirauskienės kūrybai apibūdinti geriausiai tiktų Martyno Mažvydo „Katekizmo” pirmosios eilutės: „Imkit mane ir skaitykit, o tatai skaitydami permanykit…” Beveik visus jos darbus galima tiesiogine prasme perskaityti, tačiau rašto technika čia tarnauja ne tik tekstine informacine, bet ir vizualiąja prasme. Zita Inčirauskienė yra kaligrafė, puiki šios srities specialistė.

Anot ekspertų, žmogaus rašysena yra vidinės jo būsenos atspindys. Iš braižo galima sužinoti daugybę informacijos apie žmogaus emocinę, psichologinę būsenas, o taip pat permanentinius charakterio bruožus. Todėl savo kūryboje naudodama ranka rašytą tekstą menininkė smarkiai atvirauja. Įdėmiau pasižvalgę po Zitos parodą pamatysime, jog jos rašysena yra grakšti, tvarkinga, kas greičiausiai byloja apie vidinį stabilumą, ramybę ir dvasinę pusiausvyrą. Atsiradęs lengvas chaosas ar rašalo pasiliejimas tuoj pat profesionaliai suvaldomas ir paverčiamas tikslinga kompozicijos dalimi.

Zitos Inčirauskienės darbai taip pat turi ryškų edukacinį aspektą - nemažai jų yra skirti Lietuvos rašto žmonių atminimui. Pavyzdžiui, darbų ciklas „Literatūrinis Lietuvos portretas” (2002/2010) arba kolekcija skirta  Lietuvos knygnešiams „Kontrabanda” (2006) ir daugelis kitų. Simboliška, jog būtent rašto menu (kaligrafija) įprasminama Lietuvos raštijos istorija.      

Šiais laikais, kuomet spaudos technologija seniai yra išstūmusi ranka rašytą tekstą „į paraštes”, o ir pats spausdintas žodis vis labiau patiria skaitmeninės eros iššūkius, rankraščio naudojimas meno kūrinyje savaime yra nuoroda į autentiškumo paieškas, o taip pat įgauna istoriškumo matmenį. Neatsitiktinai dvi esminės Z. Inčirauskienės kūrybos kryptys – tikėjimo, žmogaus santykio su Dievu temų gvildenimas bei Lietuvos raštijos istorinių asmenybių nuopelnų įvertinimas.

Autorės kūriniuose dažnai ir tikslingai naudojamos šv. Rašto citatos liudija autorės norą dalintis su žiūrovu asmeniškai permąstytomis ir išgyventomis patirtimis. Daugelyje darbų kalbama apie egzistencinius dalykus, meilę, literatūrą. Vizuali išraiška paantrina idėjoms, atskleidžia pozityvų autorės požiūrį į pasaulį. Darbai simboliškai primena baltas vėliavas, drobules ar popieriaus lapą, o tai, kaip žinoma, yra taikos, tyrumo, skaistumo simboliai.

Dalyje darbų skleidžiasi autorės subtilus humoro jausmas. Pvz., darbe „Egzotiškoji Žemaitija” (2002) išvedama linksma paralelė tarp japonų kalbos ir žemaičių tarmės – taip šmaikštaujama, jog pačių lietuvių skirtingi dialektai gali tapti tarpusavio susikalbėjimo kliūtimi. Kūrinyje “Kulinarinė kaligrafija” (2006) Zita „rašo” makaronais, sūriu, kumpio gabalėliais, taip praplėsdama įprastos kaligrafijos rėmus.

Paroda veiks iki vasario 4  dienos. 

Parengė Severija Inčirauskaitė - Kriaunevičienė