Jėzus užkopė ant kalno ir pasišaukė, kuriuos pats norėjo, ir jie atėjo pas jį. Ir jis paskyrė Dvylika, kad jie būtų kartu su juo ir kad galėtų siųsti juos skelbti žodžio ir jie turėtų galią išvarinėti demonus. Paskyrė Dvylika: Simoną, pavadinęs jį Petru; Zebediejaus sūnų Jokūbą ir Jokūbo brolį Joną (juos pavadino Boanergės, tai yra „griaustinio vaikai“); Andriejų, Pilypą, Baltramiejų, Matą, Tomą, Alfiejaus sūnų Jokūbą, Tadą, Simoną Kananietį ir Judą Iskarijotą, kuris jį ir išdavė.

Kiti skaitiniai: 1 Sam 24, 3–21; Ps 66

Evangelijos skaitinį komentuoja Vincas Kolyčius

Šiandien skaitome apie apaštalų pašaukimą. Jėzų jau daug kas pažinojo ir buvo apie Jį girdėję. Bet kas toliau? Jėzus žinojo, kas Jo laukia ir Jam rūpėjo, kad kas nors tą Gerąją Naujieną skelbtų toliau. Nebuvo spausdinto žodžio, knygų, ar laikraščių. Jam reikėjo žmonių, kurių širdyse ta Geroji Naujiena jau degė.

"Jis pasišaukė.... ir paskyrė Dvylika, kad jie būtų kartu su Juo ir kad galėtų siųsti juos skelbti žodžio". Morkus išvardina visus pašauktuosius.  Mišri grupė. Vienas muitininkas, kiti patriotai nacionalistai, kiti žvejai.  Paprasti žmonės, be jokių specialių kvalifikacijų, ar specialaus mokslo. Gal tik vienas dalykas juos vienijo: visi jautė troškimą būti kartu su Jėzumi ir turėjo drąsos likti su Juo, nežiūrint pavojų iš fariziejų. Jie turėjo savo ydų, bet mylėjo Jėzų ir nebijojo to pasakyti kitiems. Jėzus norėjo, kad jie liktų su Juo ir Jo tikslas buvo išsiųsti juos, kad jie skelbtų apie Jį ir taip pat davė jiems jėgą. Vėliau šioje Evangelijoje Morkus aprašo mokinių ginčą, kuris iš jų yra didžiausias. Žinodamas apie jų ginčus ir galimą susiskaldymą Jėzus siekė atskleisti jiems svarbiausią tiesą, ką reiškia būti Jo mokiniu, pabrėžė, kad Jo karalystėje pirmieji tebūna paskutinieji ir visų tarnai.

O kaip su mumis? Jėzus ir mus, kiekvieną vardu, pašaukė būti Jo mokiniais. Daugiau  Jam nebesame tarsi svetimšaliai, esame draugai, broliai, seserys.. Jis suteikė mums privilegiją pažinti Jį asmeniškai ir kiekvieną apdovanojo išskirtinėmis dovanomis Jo Bažnyčios statybai, Jo karalystės plėtimui. Kaip buvo su Dvylika, taip yra su mumis, Jėzus kviečia mus būti su Juo ir skelbti Evangeliją. Kartais nenoriai ateiname pas Jį, nes nesuprantame Jo kvietimo arba nesijaučiame tinkantys jam tarnauti. Tačiau ir apaštalai buvo tokie. Prireikė daug laiko, darbo ir malonės, kad visi jie, išskyrus vieną, iki galo išliktų su Juo. Dievas nenori, kad nustotume drąsos ar kaltintume save dėl savo silpnybių. Mes esame tarsi keliaujantys piligrimai, kurie dar vis keičiasi. Jei būsime uolūs, Dievas mokys ir ves mus kaip vedė savo apaštalus. Tad priimkime kvietimą sekti Jėzų. Leiskime Jo malonei keisti mus, kad taptume tuo, kuo Dievas kviečia mus būti - palaiminimu kitiems žmonėms.

Noriu užbaigti viena pasaka, kurios nėra Šventame Rašte. Kai Jėzus po prisikėlimo įžengė į dangų, susirinko angelai ir pradėjo Jį klausinėti apie Jo gyvenimą žemėje.  Jėzus viską jiems papasakojo, kaip žmonės Jį sekė, kaip kiti persekiojo, kaip Jis skelbė visiems apie Dievo karalystę.  Jam pabaigus pasakoti vienas angelas paklausė, kas dabar tą žinią skelbs, kai Jis jau įžengė į dangų. Jėzus jiems atsakė: "Aš palikau savo mokinius, apaštalus, kurie tęs toliau mano pradėtą darbą." Angelas   nustebęs pradėjo sakyti: "Tai Tu palikai Petrą, kuris Tavęs išsižadėjo ir tuos kitus mokinius, kurie išbėgiojo, kai Tave vedė nukryžiuoti. Manai, kad jie tęs Tavo darbą?" Jėzus atsake: "Aš jais pasitikiu!" Tuo ir baigėsi tas pasikalbėjimas.

Jis pasitiki tavimi ir manimi. Neapvilkim Jo.

Bernardinai.lt