Šv. Fabijonas, popiežius/ Šv. Sebastijonas, kankinys Mk 3, 13–19 „Ir jis paskyrė Dvylika, kad jie būtų kartu su juo“ .
Jėzus užkopė ant kalno ir pasišaukė, kuriuos pats norėjo, ir jie atėjo pas jį. Ir jis paskyrė Dvylika, kad jie būtų kartu su juo ir kad galėtų siųsti juos skelbti žodžio ir jie turėtų galią išvarinėti demonus. Paskyrė Dvylika: Simoną, pavadinęs jį Petru; Zebediejaus sūnų Jokūbą ir Jokūbo brolį Joną (juos pavadino Boanergės, tai yra „griaustinio vaikai“); Andriejų, Pilypą, Baltramiejų, Matą, Tomą, Alfiejaus sūnų Jokūbą, Tadą, Simoną Kananietį ir Judą Iskarijotą, kuris jį ir išdavė.
Kiti skaitiniai: 1 Sam 24, 3–21; Ps 66
Evangelijos skaitinį komentuoja Vincas Kolyčius
Šiandien skaitome apie apaštalų pašaukimą. Jėzų jau daug kas pažinojo ir buvo apie Jį girdėję. Bet kas toliau? Jėzus žinojo, kas Jo laukia ir Jam rūpėjo, kad kas nors tą Gerąją Naujieną skelbtų toliau. Nebuvo spausdinto žodžio, knygų, ar laikraščių. Jam reikėjo žmonių, kurių širdyse ta Geroji Naujiena jau degė.
"Jis pasišaukė.... ir paskyrė Dvylika, kad jie būtų kartu su Juo ir kad galėtų siųsti juos skelbti žodžio". Morkus išvardina visus pašauktuosius. Mišri grupė. Vienas muitininkas, kiti patriotai nacionalistai, kiti žvejai. Paprasti žmonės, be jokių specialių kvalifikacijų, ar specialaus mokslo. Gal tik vienas dalykas juos vienijo: visi jautė troškimą būti kartu su Jėzumi ir turėjo drąsos likti su Juo, nežiūrint pavojų iš fariziejų. Jie turėjo savo ydų, bet mylėjo Jėzų ir nebijojo to pasakyti kitiems. Jėzus norėjo, kad jie liktų su Juo ir Jo tikslas buvo išsiųsti juos, kad jie skelbtų apie Jį ir taip pat davė jiems jėgą. Vėliau šioje Evangelijoje Morkus aprašo mokinių ginčą, kuris iš jų yra didžiausias. Žinodamas apie jų ginčus ir galimą susiskaldymą Jėzus siekė atskleisti jiems svarbiausią tiesą, ką reiškia būti Jo mokiniu, pabrėžė, kad Jo karalystėje pirmieji tebūna paskutinieji ir visų tarnai.
O kaip su mumis? Jėzus ir mus, kiekvieną vardu, pašaukė būti Jo mokiniais. Daugiau Jam nebesame tarsi svetimšaliai, esame draugai, broliai, seserys.. Jis suteikė mums privilegiją pažinti Jį asmeniškai ir kiekvieną apdovanojo išskirtinėmis dovanomis Jo Bažnyčios statybai, Jo karalystės plėtimui. Kaip buvo su Dvylika, taip yra su mumis, Jėzus kviečia mus būti su Juo ir skelbti Evangeliją. Kartais nenoriai ateiname pas Jį, nes nesuprantame Jo kvietimo arba nesijaučiame tinkantys jam tarnauti. Tačiau ir apaštalai buvo tokie. Prireikė daug laiko, darbo ir malonės, kad visi jie, išskyrus vieną, iki galo išliktų su Juo. Dievas nenori, kad nustotume drąsos ar kaltintume save dėl savo silpnybių. Mes esame tarsi keliaujantys piligrimai, kurie dar vis keičiasi. Jei būsime uolūs, Dievas mokys ir ves mus kaip vedė savo apaštalus. Tad priimkime kvietimą sekti Jėzų. Leiskime Jo malonei keisti mus, kad taptume tuo, kuo Dievas kviečia mus būti - palaiminimu kitiems žmonėms.
Noriu užbaigti viena pasaka, kurios nėra Šventame Rašte. Kai Jėzus po prisikėlimo įžengė į dangų, susirinko angelai ir pradėjo Jį klausinėti apie Jo gyvenimą žemėje. Jėzus viską jiems papasakojo, kaip žmonės Jį sekė, kaip kiti persekiojo, kaip Jis skelbė visiems apie Dievo karalystę. Jam pabaigus pasakoti vienas angelas paklausė, kas dabar tą žinią skelbs, kai Jis jau įžengė į dangų. Jėzus jiems atsakė: "Aš palikau savo mokinius, apaštalus, kurie tęs toliau mano pradėtą darbą." Angelas nustebęs pradėjo sakyti: "Tai Tu palikai Petrą, kuris Tavęs išsižadėjo ir tuos kitus mokinius, kurie išbėgiojo, kai Tave vedė nukryžiuoti. Manai, kad jie tęs Tavo darbą?" Jėzus atsake: "Aš jais pasitikiu!" Tuo ir baigėsi tas pasikalbėjimas.
Jis pasitiki tavimi ir manimi. Neapvilkim Jo.
Bernardinai.lt
Evangelijos komentarų archyvas
Šventasis Raštas internete lietuviškai
KOMENTARAI
Komentarai surikiuoti nuo naujausio iki seniausio (rodyti atvirkščiai)
Tianshan, neturiu jokio priešiškumo kitoms konfesijoms (atvirai pasakius net ir sektoms). Ir tikriausiai pastebėjote, kad nė sykio nepuldinėjau jų ir neįžeidinėjau. Atvirkščiai, su dideliu malonumu pasiskaitau pvz. krikščionių bendrijos Tikėjimo Žodis straipsnius ir jų tinklalapyje, ir šiame bernardinų tinklalapyje.
Taigi, matau kakučius savo garde, o į svetimus kažkaip nežiūriu. O savam garde kakučius reikia susitvarkyti.
Tiesiog bandau Romai paaiškinti, kad nedera taip elgtis ir tiek. Tianshan, o gal galėtumėt mano kvailai galvai išaiškinti kokiai konfesijai ar bažnyčiai priklauso Roma, nes man niekaip nepavyksta, ir kodėl ji taip dergia į katalikų gardelį?
Kad ir kokioms skirtingoms bažnyčioms priklausytų čia 'besikomentuojantys', bet Jėzus yra pasakęs: "Ir kitų avių turiu, kurios ne iš šios avidės; ir jas man reikia atvesti; jos girdės mano balsą, ir bus viena kaimenė, vienas ganytojas" (Jn 10, 16). Ir tas ganytojas bus - Kristus! Ir toj vienoj kaimenėj bus ir Avi, ir Roma ir Antanas, ir visi kiti tikintys Jį. Ir aš norėčiau ten lėkti laukais plėvėsuojant plaukais :)) O dabar kolkas tupim atskiruose garduose, oi, sorry - konfesijose, ir riejamės, aiškiname, kaip švaru ir gera savo gardelyje, o jūsiškiame - kakučiais dvokia. Kaip kokios piktos voverės, kur ant kioskų su šautuvais :))
Taigi ramybės jums visoms. Ir visiems. Kristaus ramybės. Ir tikėjimo.
Ir dar norėjau paklausti: o kur būna Jūsų širdis kai puolate katalikų Bažnyčią, jos Tradiciją ir kunigus?
Gerai, pradėsim viską iš naujo (atsiprašau kitų dėl pasikartojimų).
> Roma Katalikų Bažnyčios Katekizmas 78 "Tas gyvas perdavimas, vykdomas Šventojoje Dvasioje, yra vadinamas Tradicija, nes yra skirtingas nuo Šventojo Rašto, nors ir glaudžiai su juo susijęs. Per ją „Bažnyčia savo mokymu, gyvenimu ir apeigomis įtvirtina ir perduoda visoms kartoms visa tai, kas ji yra, visa tai, ką ji tiki.“43 „Bažnyčios tėvų žodžiai liudija apie šios Tradicijos gyvumą, o jos turtai įsilieja į tikinčios ir besimeldžiančios Bažnyčios praktiką ir gyvenimą.“
Ar nesutinkate su tuo, kas čia parašyta?
O čia dar kaip žadėjau vantos lapelis.
Iš straipsnio „Kun. Gert Overmeer: Ar išdrįsime praskleisti šventyklos uždangą?“ komentarų. Roma 2012-01-09 15:02 "O dėl to žinojimo, tai niekas nėra nuo mūsų paslėpta. Žinau, kad turiu vienintelį Tėvą, nes Jėzus asmeniškai man tai apreiškė."
"ASMENIŠKAI MAN TAI APREIŠKĖ"
Išpažinti vieną Dievą, visagalį Tėvą, dangaus ir žemės, regimosios ir neregimosios visatos Kūrėją yra gerai, bet su privačiais apreiškimais tai atsargiai.
KBK 66 „Krikščioniškoji išganymo tvarka, kaip Naujoji ir galutinė Sandora, niekad nesikeis, ir negali būti laukiama jokio naujo viešo apreiškimo, iki mūsų Viešpats Jėzus Kristus šlovingai pasirodys.“
"Krikščionių tikėjimas negali priimti „apreiškimų“, kurie bando viršyti ar taisyti Kristaus užbaigtąjį Apreiškimą. To esti kai kuriose nekrikščioniškose religijose ar šių dienų sektose, kurios remiasi tokiais „apreiškimais“.
Taigi, siūlau gerai pasvarstyti: kokios dvasios Jus vedžioja ir apreiškinėja? Ar nepastebite, kad savo užsipuolimais, kritika dar labiau skaldote Bažnyčią? O šėtonas, melo tėvas, labai gerai moka apsimetinėti.
Abraomas gyveno ST, o Jėzus paskelbė mums savąjį Tėvą kaip vienintelį. Visa darydamas nauja išmokė Tėve mūsų maldos, kuria kreipiamės ne į Abraomą, ne į žmogų, bet į Dievą. Padarydamas mus Jo vaikais. Bet ne tik lūpomis reikia melstis, o ir širdimi. Jis piktinasi Jo šlovinimu tik lūpomis, kai mūsų širdys yra toli nuo Jo.
Roma, baisu pasakyti tiesą? Vietoj tiesos tik šypsenėlės? Jei ir toliau dirbsite savo darbelius, prilips vantos lapas. Ir neapsimetinėkite kvailute ir nekvailinkite Druskės, kad Jums nebuvo aiškinta kaži kiek kartų, kuo skiriasi Dievas Tėvas kaip Kūrėjas ir Abraomas kaip tikėjimo tėvas ir t.t. Ir Šv. Rašto ištraukų nereikia išiminėti iš konteksto.
Ir dar nuoširdus patarimas, jei jau einate į katalikų Šv.Mišias, tai nueikite pas kunigą pasikalbėti atvirai. Gal padės Jums.
Druske, jūs susikūrėt savo religiją ir savo dievą. Jėzus Jį tikintiems sako: ,Ir nė vieno iš savųjų nevadinkite tėvu, nes turite vienintelį Tėvą danguje' - Mt 23,9, Naujasis Testamentas. Tuo tarpu jūsų mokymas Jėzaus mokymui prieštarauja:(
Jėzus pašaukia tuos kuriuos nori, pašaukia užlipti ant kalno, juk nuo kalno, nuo aukštumų matosi platus horizontas ir nesigirdi įprastinio šurmulio. Šiandien Jėzus taip pat pašaukia tuos kuriuos išsirenka ir pavadina juos kitu vardu - tai Dvasios Tėvai. Jie reikalingi "naujai užgimusiam" - įtikėjusiam žmogui. Mažąjį reikia goboti ir jis turi daug "kodėl???" į kuriuos ir atsako su didele kantrybe ir meile Dvasos Tėvas. Paūgėjus, žinoma,kasdien jau nereikalingas Dvasios Tėvas, kaip ir žemiškasis, tačiau abu išlieka gerbtini.
Broliai kapucinai
Negalėčiau, Avi.. mano galva irgi vatinė :) beto ir nesistengiu išsiaiškinti. Tačiau jūsų naudojami metodai kažkuo priminė tardymą, o man tai nepriimtina...