Maldos intencija, sakyta per ekumenines pamaldas Vilniaus bažnyčioje Tikėjimo žodis sausio 19 d.

Šiais metais krikščionių vienybės savaitei parinktame apaštalo Pauliaus tekste iš 1 Kor 15 sk. kalbama apie galutinę Kristaus pergalę prieš mirtį – kai visas pasaulis bus perkeistas Dievo jėga ir marieji taps nemirtingais. Turint omenyje tarpkonfesinius krikščionių ryšius, šis tekstas perša mintį, jog Bažnyčia galiausiai bus vieninga. Ne žmonių pastangomis, bet Dievo galia.

Tad šio vakaro ekumeninėms pamaldoms parinkau ištrauką iš Jono evangelijos, kurioje Jėzus jau tiesiai sako: „Ir kitų avių turiu, kurios ne iš šios avidės; ir jas man reikia atvesti; jos girdės mano balsą, ir bus viena kaimenė, vienas ganytojas“ (Jn 10, 16). Iš karto pastebėsiu, jog vienos Bažnyčios vienas ganytojas yra Kristus, o ne žmogus. Kontekstas neleidžia dėl to dvejoti: „Aš esu gerasis ganytojas [...] už avis guldau savo gyvybę“ (Jn 10, 14. 15).

Antra, norėčiau atkreipti dėmesį, į tai, jog viena Kristaus kaimenė gyvena skirtingose avidėse. Konfesijų įvairovė yra realybė, kurią nelengva išvysti, o išvydus – pakelti. Tad per Bažnyčios istoriją kituose užtvaruose gyvenančius krikščionis stengtasi atversti, atsivesti į savo gardą, o jei nepavyksta – sumenkinti, apšmeižti arba tiesiog sunaikinti. Po šiai dienai sunkiai suvokiama, jog vieningi nereiškia vienodi. Kitokio, tą patį Kristų tikinčio, brolio ar sesės fenomeną reikėtų suvokti kaip Dievo valią.

Retoriškai klausdamas, Jėzus mums sufleruoja, ko siekti: „Jei mylite tuos, kurie jus myli, kokį gi atlygį turite? Argi taip nesielgia ir muitininkai? Ir jeigu sveikinate tik savo brolius, kuo gi viršijate kitus? Argi to nedaro ir muitininkai? (Mt 5, 46-47). „Jei darote gera tiems, kurie jums gera daro, tai koks jūsų nuopelnas? Juk ir nusidėjėliai taip daro“ (Lk 6, 33). Pamilti krikščionis iš kitos avidės, negriaunant savosios, yra didelis iššūkis, tačiau būtent šiuo keliu Kristus kviečia mus eiti. Karlas Rahneris krikščionių vienybę taikliai apibūdina kaip sutaikintą bažnyčių įvairovę. Teišgirsta Dievas šįvakar mūsų maldas ir suartina, sutaiko mus, nepanaikindamas skirtybių.

Be abejo, Jono evangelijos ištraukoje Jėzus kalba apie tikinčiuosius iš pagonių, kuriuos jis pašauks taip pat kaip žydus. Tačiau šiandien avys iš kitos avidės yra broliai ir sesės iš kitų bažnyčių. Konfesijas nūdien galime prilyginti skirtingoms kultūroms, o susidūrimą su teologiniais skirtumais – kultūriniam šokui. Reikia nuolankumo ir kantrybės, idant išvystume ne tai, kas mus skiria, bet tai, kas yra bendra. Kristaus akyse Bažnyčia yra viena, kurioje telpa visos krikščioniškos bažnyčios. Danguje, priešingai nei Lietuvoje, nėra tradicinių ir netradicinių, pripažintų ir nepripažintų religinių bendruomenių.

Ironizuoju. Taip pat mažai tikėtina, jog Dangaus mieste esama stačiatikių rajono, po to – katalikų ir galiausiai evangelikų priemiesčių. Dievo artumo konfesiškai nepamatuosi. Ne priklausomybė vienai ar kitai konfesijai, o Kristaus pažinimas lemia dvasingumą čia, žemėje, ir vietą danguje. Nemanau, jog dangiškoje Jeruzalėje būtų kažkas panašaus į Berlyno sieną.

Kaip politiniame, taip ir Bažnyčios gyvenime sienos statomos dėl nesaugumo ir savo naudos ieškojimo. Tačiau sekantys Kristumi turi atsižadėti šito. Nenukryžiuotas galios siekis, mano galva, yra pagrindinė krikščionių susiskaldymo priežastis. Pasak Pauliaus, „[...] priešiškumai, nesantaikos, pavyduliavimai, piktumai, vaidai, nesutarimai, susiskaldymai“ – tai kūno darbai (Gal 5, 20). Kiekvienoje konfesijoje atrasime ir šventųjų, ir nusidėjėlių. Vieni įkvėpia sekti Kristumi, kiti diskredituoja Jo vardą.

Schizmų sužalotą ir frakcijų iškankintą Kristaus kūną išgydyti gali tik Dievo galia. Tačiau kantriai laukdami „visų dalykų atnaujinimo meto“ (Apd 3, 21), visgi ir mes šį tą galime ir turime daryti. Mes galime melstis, kaip Jėzus meldėsi – „[...] kad jie visi būtų viena. Kaip Tu, Tėve, manyje ir Aš Tavyje“ (Jn 17, 21). Mes galime nustoti šmeižę ir drabstę purvais avis iš kitų avidžių, primindami sau, jog už jas Viešpats paguldė savo gyvybę. Mes galime ištiesti vienas kitam dešines „draugystės ženklan“, kaip pasielgė Jeruzalės šulai – Jokūbas, Kefas ir Jonas – su Pauliumi, nors mūsų, kaip ir jų misijos, gali būti skirtingos. Liaukimės statę sienas, kaip Ramoje darė Izraelio karalius Baša, idant jo avys neperbėgtų į Judą Verčiau stenkimės nepasitikėjimo sienas griauti kaip Judo karalius Asa (1 Kar 15 sk.).

Prisiminkime, jog Jėzus laimina taikdarius ir vadina juos Dievo vaikais (Mt 5, 9).
Globaliai vienybė tarp krikščioniškų konfesijų vargu ar bus pasiekta iki tos dienos, kai išsipildys Pauliaus žodžiai „pergalė prarijo mirtį“, tačiau lokaliai vienybę lengviau pasiekti. Ims Dievas ir atsakys į mūsų maldas. Žinau viena – joks triūsas Viešpatyje nėra veltui, net jeigu jo vaisius subręsta ir kur kas vėliau nei norėtųsi. Te Viešpaties žodžiai bus viena kaimenė, vienas ganytojas įkvėpia mus darbuotis dėl šio tikslo.