Bernardas Gailius. Nuotrauka – lrt.lt

Artėja ir Sirijos diktatoriaus galas. Tokia išvada savaime peršasi daugeliui stebėtojų. Basharas al Assadas jau parodė visam pasauliui, ką apie jį galvoja. Civiliai protestuotojai žūsta gatvėse ir kalėjimuose, užpuldinėjami Arabų lygos stebėtojai, o pats prezidentas atkakliai tvirtina, kad opozicija yra kurstoma iš užsienio, kad ji – klastingo Vakarų sąmokslo dalis.

Visa tai jau neseniai matėme Libijoje ir, bent šiuo metu, nėra pagrindo manyti, kad B. al Assado galas kuo nors skirsis nuo Muammaro Gaddafio. B. al Assadas turi per daug priešų ir per mažai draugų, kad galėtų išlikti.

Visų pirma, jis yra mažuma savo paties valstybėje. Tokia situacija – „toliaregiškos“ sovietų užsienio politikos palikimas. Šios politikos esmė – paremti drausmingą mažumą, kad ji užvaldytų daugumą. Todėl Šaltojo karo metu Iraką ir Siriją valdžiusi Arabų socialistų partija „Ba`th“ (Arabų socialistų partija) visada buvo mažumos partija. Irake Saddamas Husseinas ir jo aplinka buvo sunitai ir valdė šiitų daugumą. Sirijoje – priešingai, šiitų mažuma valdė sunitų daugumą. Taip buvo užtikrintas sovietinis „stabilumas“. Kaip ir komunistai Rytų Europos valstybėse, arabų socialistai buvo priversti vis labiau pavergti savo valdomus žmones ir nuolat žvalgytis į Maskvą, be kurios paramos būtų sunku išlikti. Šiandien, kai S. Husseinas žlugo, o arabų pasaulis subruzdo, tapo aišku, kad dauguma sirų yra Sirijos diktatoriaus priešai.

Aplinkiniame arabų pasaulyje B. al Assadas taip pat negali tikėtis užuojautos. Arabų pavasarį jau išgyvenusios valstybės savaime linki to pat Sirijai, vis didesnę įtaką regione įgyjanti Turkija atvirai remia net ginkluotus opozicijos atstovus, be to, dauguma arabų yra sunitai. Net „Al Qaeda“, jei tikėsime daugelį metų jos veiklą tyrusiu buvusiu CŽV analitiku Michaelu Scheueriu, neapsisprendžia, kuris tikslas organizacijai svarbiausias: sunaikinti šiitus, nuversti Saudo Arabijos monarchiją ar laimėti karą su Vakarais. Didesnę įtaką šiitai turi tik Irake, tačiau Irakas šiuo metu –prastas sąjungininkas. Na, o šiitiško Irano problemos, turbūt, visiems akivaizdžios. B. al Assado gelbėjimas tikrai nėra Mahmoudo Ahmadinejado prioritetas.

Žvelgiant dar plačiau, Vakarai jau bandė su B. al Assadu gražiai sugyventi. Vienu metu jis buvo net rimtai vertinamas kaip Sirijos reformuotojas. Bet tai jau praeitis. Šiandien Vakarų valstybėms rūpi tik viena – kaip greičiausiai ir švelniausiai neutralizuoti B. al Assadą. Žinoma, dar lieka tikrieji draugai – Rusija ir Kinija. Tik ar gali jais pasitikėti?

Kinijai svarbu tik dar kartą priminti visiems apie savo įtaką. Į B. al Assadą Kinijai nusispjauti. Jau dabar Kinijos diplomatai viena ranka blokuoja Jungtinių Tautų sankcijas, o kita – grasina Sirijos diktatoriui, perspėdami, kad „reikia atsižvelgti į piliečių lūkesčius“.

Rusija, bent iš pažiūros, tikresnis draugas. Su ja ryšiai istoriniai, jos karo laivai aplink Siriją plaukioja, su rusais visada smagu pasikalbėti apie Vakarų klastą. Bet ką Rusija gali? Po Šaltojo karo ji dar nė vieno savo draugo neišgelbėjo. Nei S. Husseino (du kartus), nei M. Gaddafio. Rusija, tiesą sakant, net Michailo Saakašvilio nepajėgė nuversti. Savo pasienyje. Žvelgiant iš diktatoriaus B. al Assado perspektyvos, Rusija atrodo bejėgė. Todėl BBC korespondentė Bridget Kendall visai tiksliai pastebėjo, kad Rusija nusileis, kai tik pajus, kad Vakarai dėl B. al Assado jau tikrai yra apsisprendę. Rusija šiame lošime šliesis prie nugalėtojų.

Kodėl tuomet B. al Assadas nepasiduoda? Tai – valdžios psichologijos problema. Valdovui labai sunku suvokti, kad jis pažeidžiamas. Liudvikas XVI negalėjo patikėti, kad Prancūzijos revoliucionieriai pajėgs įsiveržti į rūmus ir jį suimti. Napoleonas kovėsi iki paskutinio savo karių kraujo lašo. Nepasidavė Adolfas Hitleris ir pulkininkas M. Gaddafis. Net Rolandas Paksas neatsistatydino, kai jo dienos jau buvo suskaičiuotos. Mokslininkų nuomone, lemiamą įtaką tokiais atvejais padaro aplinka. Net ir pralaimintis valdovas yra apsuptas daugybės pataikaujančių šalininkų, kurie įtikinėja, kad iš tikrųjų žmonės savo valdovą palaiko, kad opozicija – tik piktų priešų sąmokslas, kuris subliūkš prieš valdovo galybę. Beje, pralaimintys pataikūnai pataikauja dar smarkiau. Kad ir kaip menkai tikėtina valdovo pergalė tampa vienintele jų pačių viltimi. Tironų tragedija, kitaip to nepavadinsi.

O mums, vakariečiams, Sirija svarbi kaip dar vienas priminimas, kad pasaulio raktai vis dar mūsų rankose. Būtent Vakarų apsisprendimas bus lemiamas. Arabų lyga savarankiškiems veiksmams nėra pasiruošusi. Turkija nori būti vakarietiška ir kaip tik dėl to gali nesiryžti veikti be NATO partnerių. Bet vakariečiams, žinoma, visada kyla amžina dilema. Skleisti laisvę šaunu, bet kodėl turime svetimus karus kariauti? Ir kas gali garantuoti, kad po B. al Assado Sirija tikrai pasikeis? Niekas negali. Tai mūsų niekaip neišmokstama pamoka. Jeigu norime, mes galime padėti žmonėms išsilaisvinti nuo savo amžinu valdymu įsitikinusių diktatorių. Irakas ir Libija – geriausi pavyzdžiai. Bet tai ir viskas, kuo galime kitiems padėti. Ateitis – laisva ir demokratiška ar kitokia priklauso nuo pačių išsilaisvinusių žmonių valios.

Komentaras skambėjo laidoje „Pasaulio panorama“, kuri transliuojama per LTV šeštadieniais, 15.30 val.