Leisk, o Viešpatie, paspausti tavo juodaodę ranką, kad žemė atneštų taikos viltį. Leisk paspausti tavo geltonodę ranką, kad kiekvienas užsidirbtų savo duoną oriai. Leisk paspausti tavo baltaodę ranką, kad ant visų šakelių pražystų teisingumo pumpurai. Leisk paspausti tavo raudonodę ranką, kad visi Afrikos, Azijos, Europos ir Amerikos gyventojai po visais dangumis ir visais laikais purentų maldos laukus ir taikos sodus.

Dievo rankos nėra vien baltos, tačiau turi visus žmonijos odos atspalvius, todėl, jei nori jas paspausti, neturi dvejoti prisiliesdamas Jo rankos – ar juodos, ar geltonos, ar raudonos odos spalvos ji būtų. Iš tiesų visos žemės teisiųjų rankomis, kuriomis Dievas purena maldos laukus, gali skleistis teisingumas, bręsti vilties vaisiai, perkeisdami pasaulį į taikos sodą.

Kiekviena rasė, tauta, kiekvienas tikėjimas reikalingi kurti naują pasaulį, kitokį nei tas, kuriame mūsų rankos išsiskiria ar, dar blogiau – apsiginkluoja viena prieš kitą. Malda, kurią šiandien siūlome kaip Maldų už krikščionių vienybę savaitės simbolį, buvo parašyta Nabil Mouannès, kunigo iš Libano – krašto, patyrusio įvairių laikų – ir kai skirtingos rankos buvo susijungusios santarvėje, ir kai jos buvo susikibusios nesutarimų įniršyje.

Tai kvietimas, būtinas mūsų laikams, kai dažnai tikima, kad Dievas yra tik baltaodis kaip europietis, ar kiek tamsesnis, kaip arabas. Fundamentalizmo liga paslapčia įsikuria tarp religijos audinio gijų, ardydama jas.

Dievas myli visus kūrinius, Jo rankų sukurtus, skirtingų profilių ir įvairių formų. Reikia naujai atrasti Dievo dvelksmą, kad visi šie kūriniai norėtų kartu, kaip sako pranašas Sofonijas, petys į petį, tarti Jo vardą.

Pagal „Avvenire“ parengė Dalia Žemaitytė