Jauna, aktyvi mokytoja jau 7-erius metus kiekvieną vedamą pamoką stengiasi paversti it mažu spektakliu, išskirtiniu seansu, per kurį dega žvakės ir skamba muzika, sėdima ant žemės, o kartais – ir ant suolų. Raimonda Mikalajūnienė, Šalčininkų rajono Turgelių vidurinės mokyklos direktoriaus pavaduotoja ugdymui ir lietuvių kalbos mokytoja, po kiekvienos pamokos klasės duris užveria rami ir laiminga – padarė viską, kad jos pamoka būtų išskirtinė ir mokiniai ne tik išgirstų, bet ir įsimintų kuo daugiau žinių.

Pokalbis apie tai, kaip dirbti kitaip nei įprasta.

Mažo miestelio paviliota

Į darbą Turgelių mokykloje kasryt važiuojate iš Vilniaus. Kodėl mokytoja iš sostinės pasirinko dirbti mažame miestelyje?

Visi manęs to klausia. Manau, todėl, kad čia man kiekviena diena yra iššūkis. Visa tai, kas vyksta mažame miestelyje, yra visiškai kitaip nei Vilniuje. Dirbti nedidelėje mokykloje, kovoti dėl jos, matyti, kaip jai sekasi, kaip kasmet daugėja mokinių – būtent tai mane traukia. Apie darbo keitimą niekada nė nepagalvojau. 

Turgelių mokyklai dar tik 19 metų, veikti ji pradėjo teturėdama vos 8 mokinius. Tačiau dar nebuvo metų, kad vaikų skaičius sumažėtų ar liktų toks pat. Mokinių daugėja, nes mokytojai jauni, veiklūs, veržlūs. Mūsų stiprybė – neformalusis ugdymas ir netradicinis požiūris į pamokas.

Gyvendama Vilniuje ir dirbdama mažame miestelyje galite geriau pamatyti skirtumus tarp mokyklų ir vaikų. Kokie jie?

Pirmiausia, čia, kaime, vaikai yra labai nuoširdūs, mandagūs, tikri. Su mokytojais sveikinasi ne tik jie, bet ir miestelyje sutikti žmonės, o didmiesčiuose net ir mokyklose mokytojai ne visada iš mokinių išgirsta „laba diena“ ar „labas rytas“. Miestelyje gyventojai ir vaikai yra neišpaikinti prabangos, nepasipūtę. Atrodo, kad net sunkumai čia kitokie...

O dirbti su kaimo vaikais yra lengviau ar sunkiau nei didmiestyje?

Taip, deja, kaimo vaikų akiratis siauresnis, jie nedaug kur išvažiuoja, nedaug ką pamato, yra mažiau pažinę. Juk daugiau kaip 80 proc. šeimų yra asocialios... Tačiau mokytojas kaimo vaikams yra didžiulis autoritetas. Mokinių santykis su juo yra labai artimas, jie nori su mokytoju pasikalbėti, pabūti, paklausti. Jie savo mokytojais didžiuojasi. Dirbti su tokiais vaikais yra lengva.

O štai iš vienos Vilniuje dirbančios mokytojos teko girdėti, kad ją mokinys pašiepęs – kokia tu mokytoja, jei tavo mašina už jo automobilio modeliuką pigesnė. Tokių dalykų kaimo mokykloje nei pats patirsi, nei apie juos išgirsi...

Pamokų kūryba

Kolegų esate vertinama už aktyvumą įgyvendinant neformalųjį ugdymą, tam daug dėmesio skiria ir pati Turgelių mokykla. Kaip tai darote?

Į neformalųjį ugdymą esu tiesiog panirusi! Manau, kad taip mokiniams lengviau mokytis, labiau patinka pamokos. Jos, taikant neformaliojo ugdymo elementus, tampa ne sausa teorija, o kūrybiškos, įdomios. Taip vaikas ne tik ugdo savo asmenybę, kūrybingumą, bet ir lengviau įvaldo žinias. Kartu su visa mokykla stengiuosi mokinius sudominti per neformalųjį ugdymą.

Neformaliojo švietimo tenka „paragauti“ ir tėvams. Kitos mokyklos skundžiasi, kad sunku į jas prisivilioti tėvus, todėl mes pabandėme tėvų dieną padaryti neformalią. Pavadinome ją piligrimine kelione, ir tėvai su savo vaikais keliavo per klases-šalis: matematikos šalis, muzikos šalis ir pan., ir kartu sprendė užduotis.

Kaime daugiau nėra kultūros židinių, todėl mokykla šią šviečiamąją pareigą, manau, turi atlikti kuo geriau. Mokiniams ir gyventojams ji turi duoti kuo daugiau.

Ar sunku pamokas padaryti kūrybiškas?

Reikia tiesiog atsisėsti ir pagalvoti. Vesti pamoką įprastai mokytojas gali bet kada, tik klausimas, ar daug džiaugsmo mokytojo širdyje būna po jos?.. Kūrybiškoms pamokoms reikia darbo, idėjų, tačiau čia ir yra žavesys – kūryboje. 

Man visada norisi eiti, daryti, ieškoti naujovių, nemoku užsidariusi sėdėti kabinete. Noras domėtis man įaugęs į kraują, todėl dirbti kitaip ir kurti kitokias pamokas man yra natūralu.

Kaip manote, kaip mokiniams sektųsi mokytis, jei tokių neformalių pamokų nebūtų?

Jiems iš karto pamokos taptų neįdomios, daug informacijos liktų neįsiminta. Todėl per mano lietuvių kalbos pamokas mes vaidiname, piešiame, grojame, kartais stovime, kartais net ant suolų sėdime, kartais – ant žemės. Per literatūros pamokas atsinešame pagalvėlių, prisidegame žvakių, pasileidžiame muziką, skaitome eilėraščius.

O tokių pamokų rezultatas – egzaminų įvertinimai. Mano mokiniai, kurių daugumai lietuvių kalba nėra gimtoji, laiko valstybinį gimtosios lietuvių kalbos egzaminą ir kai kurie iš jo gauna 80 balų. Man tai didžiausias įrodymas, kad mano pasirinktas mokymo būdas yra veiksmingas.

Lietuvių kalbos pamokos – lenkiškame rajone

Ar sunku dirbti lietuvių kalbos mokytoja Šalčininkų rajone, kuriame dauguma gyventojų – lenkų tautybės?

Darbas specifiškas, tačiau dėl to tik įdomiau. Vos 5–6 proc. mokyklą lankančių mokinių yra iš lietuvių šeimų, o dauguma, apie 80 proc., yra iš lenkų, dar keli procentai – rusų, baltarusių, mišrių šeimų. Kitataučiai tėvai savo vaikus į lietuvišką mokyklą leidžia, nes, manau, rūpinasi savo atžalų ateitimi, nori, kad jiems būtų lengviau, nori, kad jie studijuotų universitete, neturėtų sunkumų dėl lietuvių kalbos.

Ar mokykloje justi, kad pastaruoju metu Lietuva ir Lenkija nesutaria švietimo klausimais?

Šalia mūsų lietuviškos mokyklos yra lenkiška, tačiau nei mokiniai, nei mokytojai niekada nejautėme jokios tarpusavio įtampos, nesantaikos, konkurencijos. Mokyklos draugauja, vyksta daug bendrų renginių. Turbūt tai yra labiau nesantaika tarp politikų, ne mokyklų.

Priešiško mokinių požiūrio į lietuvių kalbą tikrai nėra, visi supranta, kad gyvena Lietuvoje ir valstybinę kalbą reikia mokėti. Nors mokytis ją sekasi sunkiai...