Kiekvienai visuomenei gyvybiškai svarbu, kad jos piliečiai mokėtų skaityti „tarp eilučių“.  Nes nėra šaliai didesnės nelaimės kaip nesąmoningi ir žiniasklaidos požiuriu „neraštingi“ piliečiai.

XX amžiuje siautėję totalitariniai režimai negrįžtamai sukompromitavo propagandos sąvoką. Mūsų visuomenėje dėl suprantamų priežasčių ji siejama su Sovietų Sąjunga bei jos valdančiųjų sluoksnių pastangomis nukariauti mūsų širdis ir protus. Tačiau ar nesidomėdami propagandos retorika netampame lengviau pažeidžiami manipuliacijų? Juk manyti, kad tai – praeitis, paika.

Tai, ką paprastai įvardijame propagandos terminu, veikiau derėtų vadinti indoktrinacija. Propaganda, kaip užpernai išleistoje knygoje pažymi prof. Gintautas Mažeikis, nebūtinai yra melaginga, – tai tiesiog būdas įtikinti mases susitelkti dėl vienos ar kitos idėjos. Istoriškai pirmą kartą propagandą pasitelkė ne sovietai ar naciai, bet reformatai XVII amžiuje savo idėjoms skleisti.

Dr. Nerijaus Maliukevičiaus, besidominčio informaciniais karais, teigimu, propaganda egzistavo visada, o modernioji propaganda, siejama su amerikiečių žurnalisto Edwardo Bernays‘o idėjomis, gimė Pirmojo pasaulinio karo metais JAV, kai reikėjo psichologiškai paruošti piliečius valstybės įsitraukimui į karą. (Beje, E. Bernays‘as laikomas ir viešųjų ryšių pionieriumi.)

Lietuvos istorijoje taip pat pilna propagandos pavyzdžių. Kas kita jei ne propaganda buvo Žemaičių vyskupo Motiejaus Valančiaus skatinimas valstiečius blaivėti? Ar XIX amžiaus Lenkijos ir Lietuvos sukilimų organizatorių raginimas griebtis ginklo dėl savo tikėjimo bei atkurti prarastą valstybingumą? Šiuo atžvilgiu kunigas Antanas Mackevičius laikytinas propagandininku par exellence.

Taigi mes baisimės indoktrinacija, kurią vykdo savanaudiškas valstybių elitas, pasitelkdamas propagandos technikas. Kad ir tą XX amžiaus 3–4 dešimtmečiais Vokietijoje neįtikėtinai veiksmingą, anksčiau nežinotą nacių „balaganinę propagandą“, kuri, iš esmės egzistuojant tik  vienam uzurpatoriaus informacijos šaltiniui, to meto vokiečius tiesiog pavergė.

Šiandien propaganda gali būti tokia subtili, kad retas ją atpažintų kaip propagandą. Neretai ekcentriku būtų palaikytas tas, kuris propagandai priskirtų Rusijos kino industrijos produktų demonstravimą Lietuvos ekranuose ar mūsų aktorių bei režisierių apdovanojimą Kremliuje. O juk tai ji. Būtent todėl, kad šioji  tokia nepastebima, neturėtume numoti į ją ranka.

Ko reikėtų? Iš pradžių dviejų mažmožių.  

Mums reikėtų įtaigios lektūros apie propagandos technikas. Tai neturėtų būti akademinis traktatas, o tik labai praktiškas vadovėlis, supažindinantis su propagandos istorija, paaiškinantis, kokių būna propagandos technikų, kaip atpažinti jas kasdienybėje, išmokti teisingai „skaityti“ vietos ir užsienio žiniasklaidos priemonėse pasirodančią informaciją, skirti manipuliacijos rūšis ir pan.

Ir pagalvoti apie tokios medžiagos pritaikymą mokyklose. Propagandos technikų analizė galėtų tapti integralia istorijos mokymo programų dalimi, tokiai analizei skiriant netgi daugiau laiko, nei „gryno“ patriotizmo ugdymui pateikiant karių didvyrių istorijas. Ji kartu neturėtų būti suplakama į viena su bendru žiniasklaidos raštingumu, bet nagrinėjama istoriniame kontekste.

Tačiau visų pirma turėtume suvokti, jog propagandos technikų išmanymas nėra kažkoks egzotiškas, o labai praktiškas dalykas (juo labiau intriguojantis). Kasdienėje plotmėje būtume atsparesni, mažiau imlūs reklamos ir žiniasklaidos kerams, o iškilus geopolitinei grėsmei, propagandos atpažinimo įgūdžiai leistų visuomenei išlaikyti blaivų protą.