Siūlome tekstą, parengtą pagal vieno žymiausių šiandienos Rusijos rašytojų ir vieno iš aktyviausių prieš dabartinį režimą nukreiptų protesto demonstracijų dalyvio Grigorijaus Čkhartašvili (jis geriausiai žinomas Boriso Akunino vardu) tekstą apie tai, kas šiuo metu vyksta Rusijoje. Šis tekstas yra skelbiamas jo tinklaraštyje, taip pat yra išverstas į anglų kalbą ir paskelbtas "Internatinal Herald Tribune" ir "The New York Times". Lietuvišką teksto variantą parengė Andrius Navickas.

Kai 2011 metų rugsėjo 24 dieną Rusijos valdančiosios partijos suvažiavime buvo paskelbta, kad kitas prezidentas bus Vladimiras Putinas, mano žmona puolė į neviltį ir pareiškė, jog kuo greičiau turime iš čia važiuoti, nes nesinori likusio gyvenimo gyventi tokioje valstybėje. Paprieštaravau, kad, dėkui Dievui, ši valstybė dar nėra V. Putino privati nuosavybė, žmonės nėra idiotai, ir jie nesutiks su paprasta Dmitrijaus Medvedevo ir V. Putino politine rokiruote.

Tačiau bėgo dienos ir savaitės, o visuomenėje jokio protesto sprogimo nesimatė. Na, kai kas pamurmėjo, pasirodė keletas straipsnių, taip pat ir mano – tiek. O visai kitai Rusijos daliai atrodė nesvarbu: norite Putino, tebūnie Putinas. Norite dar dvylikai metų? Na, tegu ir visam gyvenimui.

 Tada jau ir aš rimtai susimąsčiau apie gyvenimą užsienyje. Jei mūsų, kuriems koktu nuo V. Putino režimo, tiek mažai, kam tada trukdyti mūsų viskuo patenkintiems Rusijos gyventojams toliau džiaugtis savo vadu?

Prisipažįstu, spalio ir lapkričio mėnesiai buvo vieni iš labiausiai slegiančių mano gyvenime. Skaudu jaustis nereikalingam savo valstybėje – ypač, kai esi rašytojas.

Tačiau atėjo gruodis, ir per keletą dienų Rusija tarsi pabudo ir tapo visiškai kita valstybe.

Pasirodė, kad tokie žmonės kaip aš nesame vien menka mažuma, pasirodė, jog mūsų daug, o Maskvoje net akivaizdi dauguma. Visos diskusijos apie emigraciją iš mano aplinkos iš karto išnyko, tarsi niekada jų ir nebūtų buvę.  Mes vėl aiškiai pajutome, kad tai yra mūsų valstybė. Paskutinį kartą toks jausmas buvo apėmęs tada, kai griuvo komunistinė sistema.

Iš šalies tai, kas vyko Rusijoje gruodį, primena tą revoliucinę audrą, kuri užgriuvo arabų valstybes, kurios viena po kitos pradėjo atsikratyti diktatoriais. Tačiau tokia analogija klaidinga. Vienintelis esminis panašumas – socialinių tinklų vaidmuo, organizuojant protesto renginius. Rusijoje vyksta visai kas kita nei arabų valstybėse – tai vidurinės klasės, savo esme nerevoliucingo socialinio sluoksnio, sukilimas. Yra daug žmonių, kuriems staigus visuomenės prabudimas atrodo stebuklas. Tačiau jokio stebuklo nėra. Tai natūralių socialinių procesų padarinys. Tiksliau – dviejų priešingų socialinių procesų.

Pirmiausia – gilus pokyčiai, kurie vyko visuomenėje per pastaruosius dešimtmečius. Dešimtys milijonų žmonių mokėsi gyventi „laukinio” kapitalizmo sąlygomis: spręsti savo materialines problemas be valstybės pagalbos, gyventi žiaurios konkurencijos sąlygomis, sugebėdami kažkokiu būdu garantuoti pragyvenimą savo šeimoms. Po žeme brendo sėklos, kurios buvo nematomos, tačiau staiga pasirodė želmenų ir ten, kur atrodė vien juoda žemė, dabar jau pamatėme žalumą.

Šį netikėtą pilietiškumo pavasarį paskatino kitas visuomeninis procesas, kuris prasidėjo ne prieš metus ar dvejus: V. Putino režimo degradacija. Be jokios kontolės iš opozicijai priklausančių parlamentarų, žiniasklaidos ar teismų valdžia įpuolė į „viskas galima” nuostatą ir pradėjo daryti klaidą po klaidos, net nesuprasdama, kad taip save žudo.

Rusijos pavasaris žiemos vidury – tiesioginis padarinys begėdiškos politinės rokiruotės rugsėjo 24 dieną ir dar labiau begėdiškų falsifikacijų per parlamento rinkimus. Staiga pasirodė, kad Rusijos visuomenė su tokia savivale nenori taikstytis. Ji išaugo, autoritarizmo uniforma jai pasidarė per ankšta.

Tarp dviejų gigantiškų mitingų –  2011 metų gruodžio 10 ir 24 dienomis, V. Putinas dar turėjo galimybę išsiaiškinti su protestuotojais. Tačiau „tautos lyderis”, kaip mėgsta jį vadinti šalininkai, padarė dar vieną klaidą. Neištaisomą: viešai įžeidė protestuotojus, apkaltinęs juos parsidavėliškumu ir zombiškumu. Po to pagrindiniu pasipiktinimo šaltiniu tapo jau ne valdančioji partija, bet pats V. Putinas. Būtent per tas dvi savaites V. Putinas prarado valstybę.

Jis to, aišku, dar nesupranta. Jam atrodo, kad triukšmauja tik maskviečiai, o visa kita valstybė ir toliau jį palaiko. Maža to, jis ir toliau šventai tiki, kad laimės prezidento rinkimus. Tačiau dabartinėje situacijoje V. Putinui laimėti gali padėti tik didžiulės machinacijos. Nėra abejonių, jog didžiulis sukčių aparatas, atsakingas Rusijoje už balsų skaičiavimą, bandys žaisti be taisyklių. Tačiau tokia pergalė būtų – visiška saviapgaulė. V. Putinas išbarstytų populiarumo likučius ir taptų visuotinių pašaipų ir neapykantos objektu. Jis būtų itin silpnas prezidentas, kuris neilgai išsilaikytų.

Gal tai nuskambės paradoksaliai, tačiau geriau būtų, kad V. Putino režimas sugriūtų ne akimirksniu. Tegu dar pasigrumia su nauja tikrove kokius metus. Jei V. Putinas pasitrauks jau dabar, dar neiššvaistęs iki galo savo populiarumo, jis gali grįžti ir visai demokratiniu būdu – kai krizė smogs gyvenimo lygiui ir žmonės pradės ilgėtis „sočių metų”. Šio politinio veikėjo sugrįžimas būtų absoliuti katastrofa valstybei.

Taip pat reikia duoti laiko dar labai gležniems pilietinės visuomenės daigams paaugti ir sustiprėti. Visuomenė geriausiai bręsta, kai jai tenka grumtis su vis dar pasiduoti nenorinčiu autoritarizmu. Tos kovos metu visuomenė įgyja labai svarbių pilietiškumo įgūdžių, išmoksta saviorganizacijos. Labai svarbu, kad susiformuotų reali, o ne marionetinė (kaip yra dabar) partinė sistema: galingas demokratinis centras:  „kairė” – socialistai ir komunistai, „dešinė” – nacionalistai. Jei valdžia bus pakeista tada, kai ideologinės konsteliacijos jau bus įgavusios pavidalus, poputininė Rusija politinius iššūkius įveiks pakankamai sėkmingai.

Taip, politine prasme tai bus nerami valstybė – su parlamentinėmis krizėmis, netikėtais vyriausybių atsistatydinimais, apkaltos prezidentui reikalavimais ir kitais dar bręstančios demokratijos atributais. Tačiau valstybėje, kurioje vidurinė klasė prabudo ir suvokė savo jėgą, nei jėgos struktūros, nei oligarchai negalės monopolizuoti valdžios. Tuo labiau bus neįmanomas autoritarizmas.