Fotografija: J. Barzdėno

Jonas Barzdėnas - ilgametę patirtį turintis gamtos fotografas, VĮ Švenčionėlių miškų urėdijos Antaliedės girininkijos girininkas, rašantis įvairius straipsnius apie gamtą. 2006 metais išleido knygą „Labanoro girioje”. Nuostabius akį džiuginančius kadrus užfiksuojantis gamtos fotografas, dalindamasis mintimis apie šią meno rūšį, užsimena, jog „gamtos fotografui daugiausia teigiamų emocijų kyla tuomet, kai pavyksta atsidurti labai arti laisvų ir laukinių gyvūnų”.

Kaip susidomėjote būtent gamtos fotografavimo sritimi?

Fotografuoju nuo vaikystės, t.y. beveik 40 metų. Tada buvau tikras gamtos vaikas, visą laisvalaikį praleisdavau laukuose, miškuose, todėl, tėvui nupirkus fotoaparatą, atrodė visai natūralu siužetų fotografijai ieškoti gamtoje.

Papasakokite šiek tiek plačiau apie šį fotografijos žanrą. Kuo jis išsiskiria iš kitų?

Nuo fotografavimo studijoje ar miesto gatvėje pirmiausia skiriasi darbo sąlygos. Jei ten galima dirbti baltais marškiniais ir su kaklaraiščiu, gamtos fotografui guminiai batai beveik būtinybė. Dažnai klampojame po tokius raistus, kurių dažnas miestietis net nenumano esant. Vasarą maitiname uodus, žiemą keliolikos laipsnių šaltyje tūnome slėptuvėse, į kurias brendame gūdžią naktį. Ir keisčiausia, kad visa tai mums teikia malonumą.

Sakoma, kad fotografija - meno forma, kuria perteikiame savo požiūrį į pasaulį. Kokia Jūsų nuomonė apie tai?

Dar prieš 3-4 metus, pristatydamas fotoparodą, bandydavau protestuoti, kai mane vadindavo fotomenininku. Sakydavau - tai tiesiog gamtos dokumentika. Ko gero, taip ir buvo. Manau, šiuo metu peržengiau tą plonytę ribą tarp dokumentikos ir meno ir daugelį savo fotografijų, pirmiausia peizažų, priskiriu jau ne dokumentikai, bet meninei fotografijai. Tą patį gamtovaizdį ar gyvūno atvaizdą galima pateikti kaip reportažą, dokumentiką arba kaip meną. Priklauso nuo to, ko sieki fotografuodamas, ar esi pakankamai susipažinęs su meninei fotografijai skirtais reikalavimais, ar įmanoma tai įvykdyti konkrečiu momentu.

Nuotrauka: naturephoto.lt

Fotografai puikius kadrus išvysta, rodos, iš pirmo žvilgsnio netikėčiausiose situacijose. Iš kur semiatės įkvėpimo?

Išvysti būsimą kadrą pirmiausia padeda patirtis, bandymas pamatyti vaizdą taip, kaip mato fotoaparatas. Be abejo, kiekvienoje, net banaliausioje situacijoje, patyręs fotografas įžvelgs kažkokį niuansą ar galimą rakursą, kurio nemato eilinis žiūrovas. Įkvėpimo šaltinis, manau, visiems gamtos fotografams yra vienintelis - pati gamta.

Ką fotografuoti Jums yra maloniausia?

Natūralioje gamtoje nėra nemalonių, neįdomių objektų. Yra tik prastas fotografo pasiruošimas, laiko ar tinkamos aparatūros trūkumas. Gamtos fotografui daugiausia teigiamų emocijų kyla tuomet, kai pavyksta atsidurti labai arti laisvų ir laukinių gyvūnų. Dažnai net padarytas kadras nėra toks svarbus, kaip laikas praleistas sakykim tūkstantinio gervių būrio centre, kai iki valios gali žiūrėti, stebėtis, klausytis. Užmiegi palapinėje ir naktį per miegus tebeaidi gervių klyksmai, sparnų plazdesys. Stengiesi labai atsargiai verstis ant kito šono, nes čia pat už plono palapinės audeklo stoviniuoja kilmingi paukščiai.

Į ką fotografuojant labiausiai kreipiate dėmesį: į techninius dalykus, objekto paiešką ar viskas vienodai reikšminga?

Objektą dažniausiai pasiūlo pati gamta. Juk neisi viduržiemį fotografuoti pempės ar vasarą šerkšno. Tenka taikytis prie to, kas tuo metu vyksta gamtoje. O gamtos grafikas tikslus iki smulkmenų: lapiukus galiu fotografuoti nuo gegužės 15 d., pražydusį tamsialapį skiautalūpį - tą lietuvišką orchidėją - surasiu ne anksčiau liepos pirmos. Taigi grafiką siūlo gamta, telieka tik tą grafiką žinoti. Techniniai dalykai labiau svarbūs, jei fotografuoji spaudai, rengi parodas, konkuruoji dėl kažkokių diplomų. Savo malonumui sėkmingai galima fotografuoti ir paprasta „muiline”.

Ar sutinkate su teiginiu, kad „gamta - amžinai besikeičiantis debesis; niekuomet nebūdama tokia pat, ji visuomet išlieka pačia savimi”? (R. V. Emersonas). Argumentuokite.

Man labiau patinka posakis, jog neįmanoma įbristi į tą pačią upę du kartus. Juk niekad nepavyks „pagauti” gyvūno tiksliai tokioj pat pozoj, tame pačiame fone. Netgi fotografuojant peizažus nepavyks pakartoti to pat kadro po valandos ar kitą dieną. Visi gamtos reiškiniai labai trumpaamžiai. Mėgstu fotografuoti saulėtekius, virš ežero besidraikančius rūkus. Saulės diską tiesiogiai gali fotografuoti nevisą minutę po saulėtekio. Ir tai toli gražu ne kiekvieną dieną. Rūko vaizdas nepasikeičia tik tol, kol laikai nuspaudęs fotoaparato mygtuką nuotraukų serijai. Jau kitą akimirką vėjo gūsis rūko debesį nubloškia į šalį ir gauni visai kitą vaizdą. Be abejo, gamta visad bus gamta ir nereik daryti tragedijų, jei Lietuvoj išnyko žvyrės, bet vietoj jų atkeliavo baltieji garniai, bitininkai, uralinės ir žvirblinės pelėdos. Gamtos esmė ir prasmė, matyt, ir yra kaita, judėjimas.

Su kokiais sunkumais susiduriate siekiant kuo geresnio kadro?

Laiko stoka.

Esate labiau linkęs susikurti mintyse būsimos nuotraukos viziją ar fotografuoti spontaniškai?

Kaip minėjau, kadrą paprastai pasiūlo gamta. Nuotraukos viziją iš anksto gali kurti studijoje dirbantis fotografas. Jis pasakys modeliui, kaip apsirengti, pasisukti, nusišypsoti. Gamtos fotografui telieka gilinti žinias ir derintis prie gamtos siūlomo grafiko.

Kokiomis savybėmis, Jūsų nuomone, turi pasižymėti žmogus, norintis tapti mus supančios gamtos fotografu?

Pirmiausia - turėti pakankamai žinių, suprasti, pažinti tai, kas vyksta aplinkui. Pabandyti pasaulį pamatyti to gyvūno, kurį fotografuoji, akimis. Kai supranti, kodėl būtent čia sutikai pelėdą, kodėl šiame jaunuolyne susibūrė briedžiai - fotografuoti daug paprasčiau. Antra būtina savybė - kantrybė. Kadro kokybė labiau priklauso nuo laiko praleisto slėptuvėje, negu nuo turimos technikos kainos.

Kalbėjosi Donata Stancelytė