Vanga Gedmantaitė-Galkuvienė. Adomas ir Ieva

Klaipėdoje įsikūrusi „Pranciškoniška pasauliečių akademija“ neseniai pradėjo Kūno teologijos paskaitų ciklo seminarą, kurį veda Tarptautinio teologijos instituto (Trumau, Austrija) absolventai, Šeimos ir santuokos studijų magistrai – Emilija ir Mindaugas Radušiai. Seminaro tema: „Visa tiesa apie Edeną“. Siūlome pirmąjį šio ciklo straipsnį, parengtą pagal seminare skaitytą pranešimą.

Istorinis kontekstas

Jau pats pavadinimas – Kūno teologija – skamba kaip prieštaravimas. Kaip mūsų kūnai, tokie materialūs, žemiški ir mirtingi, gali būti tiesiogiai siejami su mokslu apie Dievą?

XX amžiuje į šį klausimą atsako palaimintasis popiežius Jonas Paulius II: „Faktas, kad kūnas atranda savo vietą teologijoje, neturėtų stebinti nė vieno, kuris suvokia įsikūnijimo slėpinį ir tikrovę. Kadangi Dievo žodis tapo kūnu, kūnas įžengė į teologiją per paradines duris. Dievas atskleidė savo slėpinį per Žodį, kuris tapo Kūnu, taigi per Kūno teologiją.“ Kūno teologija yra ne vien garsiausio Jono Pauliaus II mokymo pavadinimas. Kūno teologija nurodo į pačią Krikščionybės esmę ir logiką: Dievas tapo kūnu...

Kaip krikščionims mums keista, kai akcentuojamas žmogaus kūnas, esame veikiami požiūrio, gyvuojančio nuo seniausių laikų, požiūrio, kuris teigia, kad kūnas yra blogas, kad slypi didžiulė praraja tarp blogo, neklusnaus kūno ir geros sielos. Šitas supriešinimas, kaip jau minėjau, jau buvo žinomas prieš krikščionybę. Toks mąstymas vadinamas dualizmu. Per žmonijos istoriją dualizmas įgaudavo vis kitokių pavadinimų, bet jo esmė nesikeitė: žmogaus kūnas bei jo siela yra atskirti, jie nesudaro vienovės, ir kūnas yra blogas, o siela – gera.

Krikščionybės pradžioje susiduriame su manicheizmo erezija, kuri teigia, kad tik per kūno apvaldymą ir marinimą galima išlaisvinti dievišką kibirkštį.
XVII a. Beikono ir Dekarto išvystytas racionalizmas (dualizmo atmaina) teigia, kad žmogaus protas yra aukštesnis ir svarbesnis už materiją ir turi teisę materiją apvaldyti ir ja manipuliuoti. Palaimintasis popiežius Jonas Paulius II Laiške šeimoms rašo: „Filosofas, paskelbęs principą „cogito, ergo sum“, „mąstau, vadinasi, esu“, davė pradžią naujai dualistinei žmogaus koncepcijai. Racionalizmui būdinga radikaliai priešinti žmogaus dvasią ir kūną, kūną ir dvasią. Tačiau žmogus yra asmuo per dvasios ir kūno vienovę. Kūnas niekada negali būti laikomas materija; tai „sudvasintas“ kūnas, o dvasia yra taip giliai suvienyta su kūnu, kad galima ją vadinti „įkūnyta“ dvasia.“

Visada, kai žmogus mąsto apie save dualistiškai, nepripažįsta savo dvasios ir kūno vienovės, jis daro rimtą antropologinę klaidą, tai yra iš esmės klaidingai suvokia savo žmogiškumą.

XVII a. filosofų nurodyta kryptis – pasitelkti mąstymą žmogaus galiai išplėsti ir apvaldyti visą materialų pasaulį – nurodė aiškią kryptį mokslui: pažinti, tirti, gilintis, apvaldyti. Ir iš tiesų po XVII amžiaus pasiekti mokslo atradimai, technologijų vystymasis aiškiai parodo, kad gamta ir mus supantis materialus pasaulis vis labiau ir labiau apvaldomi, vis labiau apvaldomas ir žmogaus kūnas, kaip to materialaus pasaulio dalis. Suprantama, visa ši pažanga nėra blogas dalykas: vystosi biologija, medicina, išrandami nauji vaistai, gerėja gyvenimo sąlygos, žmogus gali gyventi kokybiškiau ir ilgiau.

Tačiau, perskyrus asmenį, suardžius kūno ir sielos vienovę, su žmogaus kūnu, kaip su materialaus pasaulio dalimi, galime elgtis, kaip norime, Jonas Paulius II Laiške šeimoms pažymi: „Dėl to, kad žmogaus dvasia ir kūnas buvo perskirti, sustiprėjo polinkis žmogaus kūną tirti ne pagal specifinio panašumo į Dievą kategorijas, bet pagal panašumą į visus kitus gamtos kūnus, kuriais žmogus naudojasi kaip medžiaga savo veiklai, gamindamas vartojimo gėrybes. Tačiau visi gali tuoj pat suprasti, kad tokių kriterijų taikymas žmogui yra iš tikrųjų labai pavojingas. Kai į žmogaus kūną žiūrima kaip į nepriklausomą nuo dvasios ir minties ir juo naudojamasi kaip medžiaga lygiai su gyvulių kūnais – šitaip atsitinka, pavyzdžiui, manipuliuojant embrionais, gemalais, – tada neišvengiamai einama prie baisaus etinio iškrypimo.“

XX amžiuje dualizmas, tai yra kūno ir sielos vienovės suardymas, įgauna netikėtą išraišką. Iki šiol buvo manoma, kad kūnas su visomis savo galiomis yra blogas ir jį reikia marinti, slopinti ir apvaldyti (manicheizmas, katarų erezija XII–XIII a. ar XVI a. protestantiškas puritonų judėjimas).
XX amžiuje dualizmas pakrypsta į priešingą pusę: žmogaus kūnas imamas garbinti ir aukštinti, kūnas tampa stabu ir dievu. Pasinerdamas į seksualinius malonumus, žmogus nebeieško santykio su kitu asmeniu, bet naudojasi jo kūnu kaip daiktu, kaip priemone, taip pat manipuliuoja savo kūnu, slopina Dievo jam duotą vaisingumo galią.

Kaipgi atsitiko, kad žmogaus kūnas – anksčiau nevertas dėmesio, o reikalingas sutramdymo ir apmarinimo, dabar tampa dievu?

Atsiradus psichologijos mokslams pasigirsta balsų, kad žmogus pilnutinę laimę gali pasiekti per seksualinės energijos išlaisvinimą. S. Freudas ir jo pasekėjai vis garsiau kalba apie žmonijos laukiančius aukso laikus ir neblėstančią laimę, kai jis galės laisvai ir nevaržomai mėgautis seksualiniais malonumais.
Septintajame XX amžiaus dešimtmetyje prasideda seksualinė revoliucija. Savaime aišku, seksualinė revoliucija nebūtų galėjusi įvykti, jei kaip tik tuo laikotarpiu nebūtų buvusi išrasta kontraceptinė piliulė. Be kontracepcijos seksualinė revoliucija būtų greitai išsisėmusi, nes būtų reikėję rūpintis gimusiais vaikais, o ne toliau be pasekmių mėgautis išlaisvinto seksualumo teikiamais malonumais.

Bažnyčios atsakas

Kadangi krikščionys tiki, kad žmogus buvo sukurtas pagal Dievo paveikslą, jų atsakas dualizmui yra aiškus. Katalikų Bažnyčia moko, jog žmogus yra asmuo. Vientisas asmuo, kurį sudaro dvi dalys: kūnas ir siela. Kūnas – materialus, bet siela suteikia tai materijai formą. Jonas Paulius II Laiške šeimoms teigia: „Žmogus yra asmuo per dvasios ir kūno vienovę. Kūnas niekada negali būti laikomas materija; tai „sudvasintas“ kūnas, o dvasia yra taip giliai suvienyta su kūnu, kad galima ją vadinti „įkūnyta“ dvasia.“

Krikščionybė nieko naujo neišranda, bet kartoja tai, kas nuo seno žinoma, rodo į pradžią, į žmogaus sukūrimą, kuris aprašytas Šventame Rašte: „Tuomet Viešpats Dievas padarė žmogų iš žemės dulkių ir įkvėpė jam į šnerves gyvybės alsavimą. Taip žmogus tapo gyva būtybe“ (Pr 2, 7).

Vis dėlto Katalikų Bažnyčios mokymas apie asmenį siekia dar giliau. Tai paaiškėja įsigilinus į Vatikano II susirinkimo dokumentus. Vienas iš Vatikano II susirinkimo dokumentų, pastoracinė konstitucija Gaudium et Spes, prie kurios kūrimo prisidėjo būsimasis popiežius Jonas Paulius II, bando dar aiškiau parodyti žmogui, kas jis yra. Garsiausias Gaudium et Spes teiginys skelbia: „Negana to, Viešpats Jėzus, melsdamas Tėvą: „Tegul visi bus viena..., kaip mes esame viena“ (Jn 17, 21–22) ir atverdamas žmogaus protui neprieinamų akiračių, nurodo, jog esama tam tikro panašumo tarp Dievo asmenų vienybės ir tiesoje bei meilėje suvienytų Dievo vaikų vienybės. Šis panašumas rodo, jog žmogus, vienintelis kūrinys žemėje, kurio Dievas norėjo dėl jo paties, gali visiškai atrasti save tik nuoširdžiai save atiduodamas.“

Paskutiniame pastraipos sakinyje slypi du svarbūs principai:
Pirma, Dievas nori žmogaus dėl jo paties, dėl žmogaus gėrio. Asmuo norėtas paties Dievo. Tuo pabrėžiamas begalinis žmogaus orumas. Labai svarbu, kad žmogus norėtas visas, su kūnu ir siela. Taigi jis negali būti naudojamas kaip priemonė. Popiežius Jonas Paulius II pavadina šį principą personalistine norma.
Antra, asmenys gali save atrasti tik nuoširdžiai save dovanodami. Šis sakinys yra svarbiausias Jono Pauliaus II mokyme apie Kūno teologiją.

Pats tikriausias žmogaus kūno pažinimo šaltinis yra kūnu tapęs Žodis. Kristus žmogui apreiškia patį žmogų. Vatikano II susirinkimo tvirtinimas yra ir ilgai lauktas Bažnyčios atsakymas moderniajam racionalizmui.

Palaimintojo popiežiaus Jono Pauliaus II Kūno teologija – tai atsakas į laiko ženklus, atsakymas dualizmui, racionalizmui ir seksualinei revoliucijai. Tai tarsi žemėlapis, per įsikūnijimo paslaptį parodantis Dievo planą žmogui nuo pradžios iki laikų pabaigos. Galiausiai – tai įkvepiamas mokymas apie santuoką ir jos prasmę, apie mūsų žmogiškumą, vyriškumą ir moteriškumą.

Parengė Emilija Radušienė