Dokumentinių filmų ciklas „Lagerių moterys“ (aut. Juozas Matonis ir Vytautas Damaševičius) pasakoja apie tris lietuves moteris, patekusias į sovietinių lagerių pragarą – Adelę Dirsytę, Stefaniją Paliulytę-Ladigienę ir Nijolę Sadūnaitę. Tai kalintos tarpukario ir pokario patriotės, partizanų ryšininkės, sovietinių laikų rezistentės ir disidentės.

Adelė Dirsytė

Adelė Dirsytė perėjo visą kančios ir dvasinių išbandymų kelią. Jos rankraštinės, lageryje sukurtos Sibiro kalinių lietuvaičių maldaknygės, stebuklu išlikusios ir parvežtos, išversto į daugelį kalbų pasklido po pasaulį ir vadinamos Sibiro maldaknygėmis. 2000-aisiais Šventųjų skelbimo kongregacija leido pradėti Adelei Dirsytei, Sibiro lagerių kankinei, beatifikacijos bylą.

A. Dirsytė gimė 1909 m. Pramislavo kaime, Šėtos valsčiuje. Mokėsi Vytauto Didžiojo universitete teoogijos filosofijos fakultete, mokytojavo, priklausė ateitininkų, katalikių moterų organizacijoms, rašė spaudoje. Paskutinė jos darbovietė prieš ištrėmimą 1946-aisiais buvo S. Neries mergaičių gimnazija Vilniuje, ten dėstė vokiečių kalbą. Visos šios biografinės žinios surašytos A. Dirsytės byloje – ji kaltinta priklausymu šioms organizacijoms, kurios okupantų buvo įvardintos antisovietinėmis, kaltinta net dėl prieškaryje „Moters“ žurnale paskelbto straipsnio, skirto Motinos dienai. Kaltinta dėl to, kas iš tikro yra žmogaus asmenybės pagrindas – tikėjimas, šeima, tėvynė.

A. Dirsytė buvo nuteista 10 metų lagerio ir 5 metams tremties. Pirmieji – Vorkutos lageriai, paskui 1949-aisiais įkūrus atskirus lagerius politkaliniams – Taišeto, Kolymos lageriai. Adelė Dirsytė neatlaikė lagerių kankinimų, išprotėjo ir mirė likus visai nedaug ligi kalinimo pabaigos. Jos kapas nežinomas.